Kai vyras pavogė visas mūsų santaupas ir dingo, galvojau, kad tai mūsų pabaiga. Bet po trijų dienų mano 12-metis sūnus pasakė: „Mama, aš kažką padariau“…

Kai pirmą kartą atidariau tuščią seifą ir pamačiau, kad visi pinigai, kuriuos metų metus kaupėme mūsų vaikų ateičiai, dingo, man drebo rankos. Iškart supratau, kad tai padarė mano vyras. Jis jau kelias dienas atrodė kažkoks keistas: vengė pokalbių, išeidavo iš namų anksčiau nei įprasta. Skambinau jam maždaug dvidešimt kartų, bet telefonas visą laiką buvo „nepasiekiamas“.

Vakarop man atsiuntė nuotrauką. Jis stovėjo paplūdimyje, apkabinęs jauną moterį, šypsojosi, tarsi niekada nebūtų turėjęs šeimos.

Atsisėdau ant grindų ir ten sėdėjau, kol viskas viduje nutilo. Vaikams nieko nesakiau. Tiesiog sakiau, kad viskas gerai, nors pati vos kvėpavau.

Vėlai naktį sūnus priėjo prie manęs. Jis buvo tik dvylikos. Jis stovėjo duryse, mažas, lieknas, bet kalbantis suaugusiu balsu:
— Nesijaudink, mama… Aš kažką padariau.

Tuo metu net nesupratau, ką jis turi omenyje. Apkabinau jį, paglostiau galvą ir pasakiau, kad viskas bus gerai, nors pati tuo netikėjau.

Po kelių dienų man paskambino. Rimtas vyriškas balsas:
— Čia policija. Jūsų sūnus mums atsiuntė informaciją… ar galite atvykti?

Per nugarą nubėgo šaltis. Net nespėjau paklausti „kokia informacija?“.

Kai atėjau, sūnus buvo pasodintas šalia manęs. Jis neatrodė išsigandęs, ne. Tiesiog ramus, tarsi būtų pripratęs viską laikyti savyje. Ant stalo padėjo bylas su spausdiniais. Ir sakė, kad visa tai surinko mano vaikas.

Pasirodo, kad vyras ne tik pasiėmė vaikų pinigus. Jis perleido juos per kažkokias kitas sąskaitas, slėpė, naudojo kitų žmonių duomenis. Sūnus rado tuos pėdsakus.
Rado tai, ko suaugę vyrai, sėdintys už to stalo, ieškojo mėnesius.

Žiūrėjau į jį ir nesupratau, kada jis spėjo taip suaugti.

— Kaip tu tai padarei? — paklausiau aš.
Jis gūžtelėjo pečiais:
— Tėtis anksčiau rodė, kaip jis dirba. Jis manė, kad tiesiog sėdžiu šalia ir žaidžiu… Bet aš viską įsidėmėjau.

Norėjau verkti: dėl to, kad jis buvo įtrauktas į visa tai, dėl didžiavimosi, ir dėl baisaus mąstymo, kad toks mažas žmogus turėjo spręsti suaugusiųjų problemas.

Po to viskas greit įsiplieskė. Tyrimas, apklausos, popieriai. Sūnaus prašė parodyti, ką jis padarė, kaip surado, ką išsaugojo. Jis buvo ramus — daug ramesnis nei aš.

Po savaitės mums pasakė, kad vyras buvo surastas, sulaikytas, sąskaitos užšaldytos ir didelę dalį pinigų galima būtų susigrąžinti.

Sėdėjau virtuvėje, laikiau telefoną, rankos drebėjo. O sūnus stovėjo duryse ir žiūrėjo į mane taip, tarsi klaustų: „Ar dabar esam saugūs?..“

Priėjau, apkabinau jį ir pasakiau, kad mes susitvarkysime. Nors supratau — jis viską padarė už mane.

Praėjo mėnesiai. Gyvenimas pamažu grįžo į savo vietą. Dukra vėl pradėjo juoktis, sūnus — tarsi tapo tylesnis, rimtesnis. Jis puikiai mokėsi, bet pradėjo vengti triukšmingų kompanijų, pertraukų, vakarėlių. Dažnai sėdėdavo bibliotekoje ar prie kompiuterio. Bandžiau įtikinti jį pasikalbėti su specialistu, bet jis nusirašydavo:
— Viskas gerai.

Bet aš mačiau — dalis jo vaikystės prarasta tuo metu, kai jis nusprendė „pataisyti“ mūsų gyvenimą.

Vieną kartą pasiėmiau vaikus prie jūros. Tiesiog pakeisti aplinkos. Dukra rinko kriaukles. O sūnus sėdėjo prie vandens ir kažką piešė lazdele smėlyje — kažkokias schemas, rodykles, skaičius.

— Galvoji apie tėtį? — paklausiau.
Jis ne iš karto atsakė:
— Kartais. Sapnuoju, kad jis nėra blogas. Tiesiog pasimetė. Ir nežino, kaip sugrįžti.

Aš paėmiau jį už peties:
— Jis padarė savo pasirinkimą. Tu neturi nešti jo klaidų ant savo pečių.

Jis linktelėjo, ilgai žiūrėjo į jūrą, o tada tyliai pasakė:
— Mama… kai užaugsiu, noriu padėti tokioms šeimoms kaip mūsų.

Aš nusišypsojau, nors akys pradėjo graužti:
— Tu jau padėjai. Daugiau, nei kas nors galėjo tikėtis.

Tuo metu dukra pribėgo prie mūsų ir ištiesė kriauklę — įtrūkusią, bet gražią.
— Žiūrėk, mama! Ji vis tiek gera!

Aš pažvelgiau į ją, į sūnų, į bangas — ir staiga supratau: mes taip pat suplyšome. Bet likome gražūs. Augome po to.

O sūnus, žiūrėdamas į horizontą, tyliai sušnabždėjo:
— Aš kažką padariau… ir kada nors padarysiu daugiau.

O kaip jūs pasielgtumėte, jei jūsų 12-metis vaikas staiga pasirodytų „suaugęs“ aplink?