Vyras išvijo mane iš namų, kai grįžau po chemoterapijos ir užtikau jį su meiluže, o po 24 valandų jis klūpojo ir maldavo manęs sugrįžti…

Diagnozė nuskambėjo kaip nuosprendis. Krūties vėžys, antra stadija. Man buvo keturiasdešimt dveji metai, ir aš maniau, kad dar prieš akis turėsiu pusę gyvenimo. Gydytojas kalbėjo apie gydymo protokolus, chemoterapiją, prognozes — o aš girdėjau tik ūžesį ausyse ir savo širdies plakimą.

Vyras buvo šalia vizito metu. Laikė mano ranką, linkčiojo gydytojui, uždavė klausimus. Galvojau, kad eisime per tai kartu. Juk tiek metų kartu, du vaikai, bendri namai, bendras gyvenimas. Tikėjau, kad sunkiais laikais jis bus mano parama.

Chemoterapija prasidėjo po dviejų savaičių. Pirmoji sesija buvo siaubinga — pykinimas, silpnumas, jausmas, kad kūnas nebepriklauso tau. Plaukai pradėjo slinkti trečią dieną. Skutau galvą pati, stovėdama prieš veidrodį ir verkdama. Vyras tą vakarą užtruko darbe.

Kiekviena sesija atitolino jį vis labiau. Nustojo klausti, kaip jaučiuosi. Nustojo vaikščioti su manimi į procedūras — sakė, kad negali atleidimo gauti. Vakarais būdavo telefone, eidavo į kitą kambarį pasikalbėti. Aš kaltinau tai stresui, kad jam sunku matyti, kaip kenčiu.

Po dar vienos chemijos sesijos grįžau namo anksčiau nei įprastai. Kaimynė mane parvežė mašina, nes taksi nebuvo. Raktų pasikabintu galima atidaryti duris, ir išgirdau juoką iš svetainės. Moterišką juoką, nepažįstamą.

Jie sėdėjo ant sofos — vyras ir jauna moteris. Bučiuojasi. Taip įsijautę, kad net neišgirdo, kaip įėjau.

Stovėjau duryse, laikydamasi už durų staktos, nes kojos linko. Jie abu atsisuko. Vyro veidas akimirkai susiraukė iš baimės, tada tapo kietas kaip akmuo.

— Kraukis daiktus ir eik, — šaltai tarė jis. — Seniai norėjau tau pasakyti, bet laukiau tinkamo momento. Dabar turiu kitą gyvenimą. Tu man nebereikalinga.

Moteris šalia jo žiūrėjo į mane su smalsumu, be kaltės šešėlio. Pažiūrėjau į save veidrodyje prieškambaryje — plika, blyški, išsekusi nuo vaistų. Supratau: jis neapsikentė. Nenorėjo būti šalia sergančios žmonos, kai gali rasti ką nors sveiką ir jauną.

Susikroviau krepšį, paėmiau dokumentus ir išėjau. Net neverkiau — ašaros tiesiog nebuvo. Nuvažiavau pas seserį. Ji atidarė duris, pamatė mano veidą ir tiesiog apkabino, neuždavusi klausimų.

Tą naktį nemiegojau. Gulėjau ir galvojau, kaip gyventi toliau. Liga, vienatvė, vaikai, kuriems reikės paaiškinti, kodėl mama ir tėtis nebėra kartu.

Kitą dieną ryte pažadino durų skambutis. Atidarė sesuo, tada pakvietė mane. Ant slenksčio stovėjo vyras. Nepriskustas, raudonomis akimis, ant kelių.

— Atleisk man, — jis kalbėjo trūkinėdamas, dusdamas. — Nežinau, kas man užėjo. Išsigandau, buvau sutrikęs, neatlaikiau. Bet aš tave myliu. Prašau sugrįžk. Aš būsiu šalia, pažadu. Aš tavimi pasirūpinsiu.

Sesuo žiūrėjo į jį su tokia panieka, kad jis nuleido akis.

O aš stovėjau ir galvojau: kas pasikeitė per tas 24 valandas? Ar galbūt jo meilužė paliko jį? Ar jis staiga suvokė, kad pasielgė niekšiškai? Ar tiesiog bijo aplinkinių pasmerkimo, skyrybų, turto dalybos?

Pažiūrėjau į šį žmogų, su kuriuo pragyvenau dvidešimt metų, ir supratau — aš jo nepažįstu ir nenoriu jo pažinti.

— Ne, — tyliai, bet tvirtai pasakiau. — Tu išvijai mane, kai man buvo blogiausia. Kai kovojau už savo gyvenimą. Tu pasirinkai kitą moterį vietoj to, kad palaikytum mane. Ir dabar, kai tau tapo nepatogu arba baisu, nori viską sugrąžinti atgal. Bet tai neveikia taip.

Jis dar bandė kažką sakyti, prisiekti, žadėti. Bet sesuo uždarė duris prieš jo veidą.

Praėjo aštuoni mėnesiai. Chemoterapija baigėsi, gydytojai kalba apie remisiją. Plaukai atauga — trumpi, žili, bet mano. Skyrybos patvirtintos. Vaikai gyvena su manimi, aplanko tėtį savaitgaliais. Grįžau į darbą, pradėjau iš naujo kurti gyvenimą.

Kartais jis rašo žinutes — prašo susitikti, pasikalbėti, leidžia suprasti, kad gailisi. Aš neatsakau. Nes suprantu: tikra meilė neišnyksta, kai tampa sunku. Tikra meilė lieka šalia net tamsiausiomis dienomis. Tai, kas buvo tarp mūsų, pasirodė ne meile — tiesiog įpratimu, kuris subyrėjo pasirodžius pirmajai kliūčiai.

Aš daugiau nesigailiu, kad atsisakiau sugrįžti. Aš išgelbėjau ne tik savo sveikatą — išgelbėjau savo orumą.

O jūs ar galėtumėte atleisti žmogui, kuris jus išdavė sunkiu gyvenimo momentu? Ar yra dalykų, po kurių kelias atgal uždarytas visam laikui?