Padavėjas sugadino vakarienę su mergina restorane, o pabaigoje pareikalavo mokesčio už paslaugą, kurios nebuvo. Aš atsisakiau — ir pasekmės mane nustebino…

Tą vakarą jis turėjo būti ypatingas — iš tų, kurie planuojami iš anksto, tikintis, kad prisiminimai apie jį liks ilgam. Kelias savaites taupiau pinigus, sukau galvoje galimus pokalbius ir pasirinkau restoraną, garsėjantį savo ramaus, subtilaus stiliaus atmosfera. Švelni šviesa, sniego baltumo staltiesės, poliruoti taurės — viskas žadėjo jaukumą ir artumą. Kai mano mergina įėjo, šypsodamasi ir švytėdama, buvau tikras: vakaras bus būtent toks, kokį jį įsivaizdavau.

Ir iš pradžių taip ir buvo. Dalijomės istorijomis prie užkandžių, juokėmės iš praėjusių sunkumų, kėlėme tostus už nueitą kelią. Akimirkai pasaulis susiaurėjo iki mūsų dviejų iš skirtingų stalo pusių.

Tačiau palaipsniui, beveik nepastebimai, kažkas pradėjo keistis.

Į klausimus atsakinėjo su dirglumu, prašymus lydėjo nekantrumas. Vakarienės viduryje mūsų buvo paprašyta persėsti prie kito stalo dėl «klaidų», kurių taip ir nesu kartą paaiškino. Šis momentas išmušė vakaro ritmas. Tai, kas turėjo būti romantiška, staiga tapo nepatogu — tarsi mes būtume papildomi, o ne laukiami svečiai.

Sakiau sau, kad nereikia fiksuotis. Nebūna tobulų vakarų. Tačiau kiekvienas trumpas kontaktas su padavėju tarsi atėmė iš mūsų džiaugsmą: pošūs atokvėpiai, nepagarbūs žvilgsniai, tonas, dėl kurio jautėmės kaip trukdys. Mano mergina tai irgi pastebėjo. Ji stipriai suspaudė mano ranką po stalu — tylus ženklas, kad svarbiausia vis dar yra su mumis, kad svarbiausia yra mūsų artumas.

Kai atnešė sąskaitą, aš nedvejodamas sumokėjau. Norėjau tiesiog gražiai užbaigti vakarą. Bet kai jau ruošėmės išeiti, padavėjas grįžo ir vėl padėjo čekį priešais mane.

— Pamiršote sumokėti už aptarnavimą, — pasakė jis ramiai, šaltu balsu.

Manęs ne suerzinau pinigai. Manęs suerzinau pačios pasakymas. Užtikrintumas, kuria jis tai ištarė, tarytum ištrindamas viską, kas vyko prie šio stalo.

Nepakėliau balso. Nesiginčijau. Pasakiau, kad aptarnavimas to nevertino. Po to atsistojau ir išėjau.

Grįžtant namo iš karto nesupratau, ką jaučiu. Viena mano dalis dvejojo — ar nebuvau per griežtas. Kita dalis žinojo: ne. Mes su mergina nekalbėjome apie restoraną. Mes kalbėjomė apie kitą — apie pagarbą. Apie tai, kaip lengva jos nepastebėti ir kaip svarbi ji iš tikrųjų yra. Sutarėme, kad tokios akimirkos parodo mus tikruosius ne dėl triukšmingų scenų, bet dėl to, kad išbando mūsų ribas.

Kitą dieną man paskambino restorano vadovas.

Jis pasakė, kad jie situaciją išnagrinėjo ir nori išgirsti mano versiją. Ramiai papasakojau, kas įvyko, be priekaištų ar pykčio. Mano nuostabai, jis nuoširdžiai atsiprašė. Pripažino, kad padavėjo elgesys buvo nepriimtinas, ir padėkojo už atvirumą.

Šis skambutis neatrodė kaip pergalė. Greičiau kaip taškas.

Ta vakarienė nebuvo tokia, kokią aš planavau. Bet ji man davė tai, kas yra vertingesnė nei tobula vakaronė: priminimas, kad orumas nereikalauja skandalų, o tik sąžiningumo. Ir kad prarasta pagarba kainuoja daug daugiau nei bet kokia sąskaita.

O kaip jūs elgtumėte tokioje situacijoje — tylėtumėte dėl ramybės ar vis dėlto nubrėžtumėte ribą, net rizikuodami sugadinti akimirką?