Dukra ruošėsi vestuvėms ir visiškai šventės organizaciją perdavė uošvienėi. Kai atėjo šventės diena, visi svečiai buvo nustebę, o dukra verkė iš nuoskaudos…

Dukra ruošėsi vestuvėms pusę metų. Svajojo apie kiekvieną detalę. Rodė man suknelių nuotraukas — lengvas, atviras, oro pripildytas. Su nėriniais ant pečių, atvira nugara. Ji norėjo jaustis laisva, graži, laiminga.

Uošvienė pasakė, kad ji perims organizaciją. Turi patirties, ryšių, skonį. Dukra apsidžiaugė — mažiau rūpesčių, daugiau laiko pasiruošimui. Aš tylėjau. Kažkas viduje sunerimo, bet nesikišau.

Uošvienė tikrai energingai pradėjo organizavimą. Restoranas, gėlės, muzika — viskas buvo jos kontrolėje. O tada ji pasakė: “Ir suknelę užsakysiu aš. Žinau puikų ateljė. Pasitikėk manimi.”

Dukra suabejojo. Norėjo pati pasirinkti. Bet uošvienė primygtinai siūlė: “Aš turiu skonį, patirtį. Tu dar jauna, nesupranti, kas tinka, o kas ne.”

Dukra sutiko. Į pamatavimą važiavo tik su uošviene. Aš nebuvau pakviesta.

Diena prieš vestuves uošvienė atvežė dėžę. Didelę, baltą, perrištą juosta. Pastatė prieškambaryje ir išvažiavo. Dukra atidarė.

Aš buvau šalia. Mačiau, kaip ji pakėlė dangtį, atitraukė cigarečių popierių. Sustingo.

Ištraukė suknelę.

Uždarytą. Griežtą. Ilgos rankovės lig riešo. Aukštas apykaklis prie kaklo. Stora medžiaga. Be užuominos apie nėrinius, apie atvirus pečius, apie lengvumą.

Suknelė kaip vienuolės.

Dukra stovėjo su ja rankose ir tylėjo. Veidas baltas. Lūpos dreba.

Paklausiau: “Tai… tavo?”

Ji linktelėjo. Negalėdama kalbėti.

Aš paėmiau suknelę. Sunkus. Dūsautinis. Visiškai ne tai, apie ką ji svajojo pusę metų.

Dukra pagaliau išsiveržė: “Mama… tai ne mano. Aš šito nenorėjau.”

Paskambino uošvienei. Balsas drebėjo: “Tai ne ta suknelė. Aš jums rodžiau nuotraukas…”

Uošvienė pertraukė šaltai: “Aš žinau, ką darau. Mūsų šeimoje nuotakos rengiasi kukliai. Tai tradicija. Tu dabar mūsų šeimos dalis — privalėsi priprasti.”

Dukra bandė prieštarauti. Uošvienė nutraukė: “Suknelė užsakyta, apmokėta. Rytoj vestuvės. Per vėlu ką nors keisti.”

Padėjo ragelį.

Dukra nusileido ant sofos su suknele rankose. Žiūrėjo į ją ir verkė. Tyliai. Be vilties.

Aš sėdėjau šalia. Glostė per nugarą. Nežinojau, ką sakyti. Norėjau patarti atsisakyti, nedėvėti jos. Bet vestuvės rytoj. Svečiai pakviesti. Viskas apmokėta.

Ji šnibždėjo per ašaras: “Aš pusmetį svajojau apie savo suknelę. Įsivaizdavau, kaip graži būsiu su ja. O dabar…”

Neužbaigė. Verkė stipriau.

Rytą vestuvių ji tyliai apsirengė šią suknelę. Padėjau segti sagas ant nugaros. Jų buvo dvidešimt. Mažos, kietos. Tarsi grandinės.

Ji žiūrėjo į veidrodį. Matė svetimą moterį. Su svetima suknele. Svetimose vestuvėse.

Atvažiavome į restoraną. Svečiai jau susirinkę. Dukra įėjo į salę.

Aš mačiau jų veidus. Nustebimą. Nesuvokimą. Kažkas šnibždėjosi. Draugės persimetė žvilgsniais — jos žinojo, kokios suknelės ji norėjo.

Uošvienė stovėjo prie įėjimo. Šypsojosi. Patenkinta. Tarsi atliko savo misiją.

Visą vakarą dukra laikėsi. Šypsojosi svečiams. Šoko su vyru. Bet akys buvo tuščios. Ji buvo ten, bet nebuvo laiminga.

Aš žiūrėjau į ją ir jautėsi, kaip viduje kas verda. Pyktis. Nuoskauda. Bejėgiškumas.

Uošvienė pavogė mano dukters vestuves. Jos svajonę. Jos teisę atrodyti taip, kaip ji norėjo savo svarbiausią gyvenimo dieną.

Ir padarė tai, vadindama “tradicijomis”. Kontrole. Valdžia.

Vakarą, kai svečiai išsiskirstė, dukra priėjo prie manęs. Apkabino. Šnibždėjo: “Mama, tai nebuvo mano diena.”

Aš glosčiau jos galvą ir tylėjau. Nes žinojau — tai tik pradžia. Jei dabar ji neišmoks sakyti “ne”, uošvienė valdys visą jos gyvenimą.

Jei būtumėte mano vietoje — ar įsikištumėte prieš vestuves ir priverstumėte dukrą apginti savo teisę į suknelę? Ar tylėtumėte, kaip aš, bijodama sugadinti santykius su būsimais giminaičiais ir padaryti dukrai dar blogiau?