Naujiesiems metams padengiau stalą šešiems — vidurnaktį niekas neatėjo ir nepaskambino — sausio pirmąją pakeičiau spynas, sudėjau artimųjų daiktus į maišus ir pirmą kartą per trisdešimt metų nusprendžiau save pastatyti į pirmą vietą.

Trisdešimt metų Naujuosius metus sutikdavau su tais pačiais žmonėmis. Vyras, jo sesuo su vyru, du mūsų bendri draugai — pora, kurią pažinojome nuo jaunystės. Kasmet pas mus. Kasmet gaminau aš. Kasmet padengdavo stalą šešiems ir laukdavau, kol jie ateis.

Tai buvo mano šventė — ne todėl, kad pati to norėjau, o todėl, kad taip susiklostė prieš trisdešimt metų ir nė vienas nė karto nepasiūlė padaryti kitaip. Pirkdavau produktus, dvi dienas gamindavau, puošdavau stalą. Jie ateidavo, valgydavo, gerdavo, išeidavo. Aš plaudavau indus.

Šiemet ruoštis pradėjau gruodžio dvidešimt aštuntąją. Nusipirkau viską pagal sąrašą — mišrainę „Olivjė“, keptą mėsą, užkandžius, dviejų rūšių tortą. Stalą padengiau trisdešimt pirmąją šeštą vakaro. Šeši įrankių komplektai. Šešios taurės. Žvakės. Viskas kaip visada.

Aštuntą vakaro parašiau vyrui — kada laukti svečių. Jis atsakė, kad atvažiuos vėliau, užtruko pas seserį. Pasakiau, gerai.

Dešimtą paskambinau vyro seseriai — tiesiog pasitikslinti. Ji pasakė, kad šiemet jie nusprendė likti pas save, kad pavargo nuo važinėjimo, kad tikėjosi, jog vyras perspėjo. Vyras neperspėjo.

Paskambinau bendriems draugams. Telefono jie nepakėlė.

Vėl parašiau vyrui. Jis atsakė, kad taip, visi nusprendė likti namuose, o ir pats užtruks — pas seserį jau padengtas stalas ir nepatogu iš karto išeiti. Kad netrukus bus.

Padėjau telefoną ant stalo ir pažvelgiau į šešis įrankių komplektus. Šešias taures. Žvakes, kurios jau degė keturias valandas.

Buvo pusė vienuoliktos.

Įsipyliau sau taurę. Viena. Išjungiau muziką, kuri nuo šeštos vakaro grojo fone. Sėdėjau ir žiūrėjau į stalą.

Vidurnaktį per televizorių prasidėjo sveikinimas. Nežiūrėjau. Telefonas tylėjo. Nė vienas iš penkių neparašė. Nė vienas nepaskambino.

Išgėriau taurę. Viską sudėjau į šaldytuvą — tvarkingai, į indelius. Išploviau indus. Atsiguliau apie pusę antros.

Vyras grįžo ketvirtą ryto. Nepabudau — arba apsimečiau, kad nepabudau. Sausio pirmosios rytą jis miegojo. Aš atsikėliau aštuntą, išsiviriau kavos ir gėriau ją stovėdama prie lango.

Paskui susiradau spynų meistro telefono numerį. Jis dirbo — pasirodo, kai kurie dirba ir per šventes. Atvažiavo vienuoliktą. Iki vidurdienio spynos jau buvo naujos. Raktas — vienas. Mano.

Kol meistras dirbo, surinkau vyro daiktus. Be skubos — metodiškai. Drabužiai, dokumentai, knygos, kurios tikrai jo. Trys dideli maišai ir viena dėžė.

Kai jis pabudo — maišai jau stovėjo prieškambaryje. Naujos spynos rakto jis neturėjo. Sėdėjau virtuvėje su kava ir laukiau.

Pokalbis buvo ilgas. Aš kalbėjau mažai. Daugiausia klausiausi. Paskui pasakiau, kad visa, kas bus toliau, tik per advokatą, ir paprašiau pasiimti daiktus.

Jis išėjo sausio pirmąją trečią dienos.

Uždariau duris. Atsirėmiau į jas nugara. Ir pirmą kartą per trisdešimt metų pajutau, kokia tyla būna, kai bute nėra nieko, išskyrus tave.

Ne vienatvė. Tyla. Tai skirtingi dalykai — tik dabar tai supratau.

Pasakykite atvirai — ar teisingai pasielgiau, kad viską nusprendžiau per vieną rytą, neleisdama jam pasiaiškinti, ar vis dėlto trisdešimt metų reikalavo kitokio pokalbio?