Visi mes žmonės, ir štai kodėl aš gerbiu slaugytojas. Medicinos slaugytojas reikia gerbti ir branginti

Medicinos slaugytojas reikia gerbti ir branginti.

Tiesą sakant, aš irgi slaugytoja. Filosofijos fakultete buvo karinė katedra, merginos gaudavo medicinos seselės specialybę. Mus gerai mokė. Kartu su filosofija būtinai reikia studijuoti mediciną. Kokybiškai, su praktiniais užsiėmimais. Filosofija – teorija, o seselės darbas – praktika.

Ir mano tėvai gerbė savo medicinos seseles; juk jie buvo gydytojai. Gydytojas be seselės negali dirbti; medicinos sesuo turi gausybę pareigų ir atsakomybių. Ir kartais pas seselę praktikos daugiau, nei pas profesorių ar akademiką. Galbūt teorinių žinių mažiau. O praktikos – daugiau.

Aš atsimenu, kaip į medicinos seseles žvelgė mano tėvas ir mama. Tai buvo ištikimi pagalbininkai, draugai, gerbiami kolegos.

O kai daktaras pavargdavo, sirgdavo, išsekdavo, medicinos sesuo ir jį galėdavo palaikyti ir pagirdyti arbata. Ir išklausyti. Ir įkvėpti. Ir paslėpti mažą mergaitę, kurią atvedė į kliniką ar psichiatrijos kliniką, jau atleiskite, nes darželyje karantinas, o vaiko nėra su kuo palikti. Visi dirba…

Bet kodėl aš prisiminiau seseles; perskaičiau gerą istoriją. Viena moteris parašė, kaip jos sūnui skaudėjo kojytes. Ir ji su vaiku lankėsi pas įvairiausius profesorius, darė tyrimus. Daugybė protingų diagnozių ir įvairiausių spėjimų buvo. O berniukui vis skaudėjo kojytes.

Ir kartą vieno žymaus profesoriaus-reumatologo seselė pažiūrėjo į vaiką ir sako: „nupirkite savo sūnui specialius vidpadžius. Jam plokščiapėdystė!“ Ir vidpadžiai padėjo.

Kartais praktikas geriau supras problemą ir duos geriausią patarimą. Visi reikalingi ir svarbūs: ir akademikas, ir profesorius, ir daktaras, ir seselė, ir sanitarė. Visus reikia gerbti ir visiems normaliai mokėti. Į visus kreiptis „jūs“ , kaip anksčiau ir buvo priimta.

O klysti gali absoliučiai visi. Ir akademikai, ir slaugytojos, ir filosofai taip pat. mes juk žmonės. Ir reikia kažkaip pagarbiau elgtis vienam su kitu. Kaip gera seselė su pacientu – štai taip…