Dvi dienos santuokoje. Aš pabuvau santuokoje lygiai dvi paras. Mes nuėjome į santuokų rūmus praėjus 2 dienoms po vestuvių…

Aš pabuvau santuokoje lygiai dvi paras. Mes nuėjome į santuokų rūmus praėjus 2 dienoms po vestuvių, kad paduotume skyrybų pareiškimą. Jau sekančią dieną po vedybų mano jaunasis sutuoktinis pakėlė prieš mane ranką.

Aš mačiau, kaip motina kentėjo mano tėtušio smūgius beveik 14 metų. Ir pagaliau ji ryžosi išsiskirti. Nenorėjau kartoti mamos likimo, todėl neatleidau savo jaunajam vyrui bukos klaidos.

Turbūt vyras tikrino, kiek toli galės nueiti santuokoje. Pasirodė, kad nė kiek.

Mama nieko man nesakė, bet anyta atbėgo verkdama ir įkalbinėjo nesiskirti. Tai buvo kažkokia gėda.

Teisino savo sūnelį, lyg kokiam vaikų darželyje. Ir dar įnirtingai kaltino mane. Jos begalinio monologo eigoje nuskambėjo pasiūlymas pagalvoti, kad aš pati kalta, kad privedžiau jos mylimą sūnaitėlį iki rankų kilnojimo.

Įdomu, kodėl man gėda dėl kitų žmonių elgesio? Šiuo atveju buvo labai gėda dėl nevykėlės anytos. Na kaip galima?!

Išsiskyriau 2019 metais. Daugiau tekėti nebenoriu. Kol susitikinėjome, jis buvo toks ramus ir taikus… o susituokus jį lyg kas pakeitė. Kodėl žmonės taip smarkiai keičiasi pasikeitus statusui?