Jam buvo 23… Jai buvo 3 minutės…

Pirmasis jų susitikimas buvo trumpas. Jis atliko praktiką gimdymo namuose, padėjo priimti gimdymą jos motinai. Pamatė naujagimės veidą ir pajuto, kad širdis akimirkai sustojo.

Jam buvo 32. Jai buvo 9.

Antrasis jų susitikimas buvo atsitiktinis. Jis ėjo su savo žmona pro muzikos mokyklą, kai gatvę prie mokyklos nusprendė perbėgti mergaitė.

Nepažvelgusi kairėn-dešinėn, kaip ją mokė, ji tiesiog žengė į kelią. Jis vos spėjo sučiupti ją priešais automobilį. Širdis vėl sekundę nustojo plakusi, tačiau jis nurašė tai išgąsčiui, o mergaitė net nespėjo nieko suprasti.

Jie su žmona palydėjo mažylę iki mokyklos, perdavę į budėtojos rankas ir paprašę pranešti tėvams apie nutikimą.

Jam buvo 41. Jai buvo 18.

Trečiasis jų susitikimas buvo lemtingas. Jis dėstė medicinos akademijoje. Ir tais metais paprasta rugsėjo pirmoji visam laikui pakeitė jo gyvenimą. Nauja studentų grupė triukšmingai rinkosi vietas auditorijoje.

„Daugelis jų taip niekada ir netaps medikais“ – įprastai pagalvojo jis. Išsiblaškęs perbėgo akimis auditoriją ir staiga akimirką nustojo kvėpavęs.

Trečioje eilėje sėdėjo mergina, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti, tačiau jos pavidalas iškart atsispindėjo jo akyse. Tai, kas vyko toliau, buvo lyg per miglą.

Jis perskaitė pažintinę paskaitą, o per pertrauką mergina pati priėjo prie jo ir netikėtai paprastai ištarė: „Pagaliau tai Tu!“

Kartu jie pragyveno 25 metus.

Baigdavo vienas kito sakinius. Per atstumą jausdavo vienas kito skausmą. Jie nemokėjo būti skyrium nė minutės, todėl dirbo ir gyveno, ilsėjosi tik kartu. Kai atėjo jo laikas išeiti, ji tarė,laikydama jo ranką savojoje: „Iki susitikimo kitąkart! Tu pažinsi mane iš pirmo žvilgsnio!“