Ant laiptinės aikštelės visada stovėjo pora senų batų – kol vieną dieną jie dingo, palikdami tik raštelį

Namo, esančio ant Bruko gatvės, gyventojai jau seniai buvo įpratę prie keistos batų poros, stovinčios prie lango laiptinės aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukšto. Tamsūs, nudėvėti, nutrūkusiais batų raišteliais. Jų niekas neliesdavo. Jie stovėjo taip metų metus – tarsi dalis interjero. Vieni pajuokaudavo: „Namaso dvasia“. Kiti sakydavo – tai prisiminimas. Niekas tiksliai nežinojo, kam jie priklauso.

Kartais kažkas padėdavo šalia šluotą, kartais – pamirštą maišelį. Kartą kaimynė paliko mandariną, tiesiog šiaip. Ir vis tiek batai stovėjo toje pačioje vietoje. Atrodė, kad juos kažkas saugo.
Kol vieną dieną batai dingo. Dingo tyliai, be pėdsakų. O vietoje, kur jie stovėjo, atsirado raštelis:
„Ačiū, kad manęs nevijote šalin. Šie batai buvo mano vienintelė vieta. Dabar einu toliau. Bet prisiminsiu šį namą. Jis buvo geresnis, nei jūs galite įsivaizduoti“.

Raštelis nebuvo pasirašytas. Paprastas popierius, mėlynos rašalo linijos. Žmonės sustingo. Kelias dienas niekas nieko nesakė. Paskui prasidėjo kalbos: „Ar prisimenate tą moterį su pilku paltu, kuri kartais sėdėdavo ant laiptų su knyga?“ – „Arba vaikiną su kuprine, kuris nakvojo rūsyje…“ – „O senuką su vežimėliu, kuris žiemą kažkur dingo?“
Žmonės pradėjo prisiminti. Paskui – veikti. Prie lango buvo padėta dėžutė: „Jei kažkam reikia“. Atsirado indelis sausainių, termosas su arbata, pora pirštinių. Vienas iš paauglių pastatė mažą taburetę. Kažkas atnešė nešiojamą lempą.

Laiptinės aikštelė tarp aukštų nebebuvo tik praeivio vieta. Ji tapo vieta, kur galima sustoti. Atsikvėpti. Prisiminimams. Arba suprasti, kad nesi vienas.

Praėjo keli mėnesiai. Vieną rytą kažkas rado naują raštelį:
„Aš grįžau. Trumpam. Tik tam, kad pasakyčiau – jūs mane išgelbėjote. Nežinodami, kas esu. Ačiū“.

Vėl be parašo. Bet dabar niekam nebereikėjo žinoti vardo. Nes visi suprato: gerumas – tai ne veiksmas. Tai erdvė, kurią sukuri, neklausdamas kodėl.