Idomybes

Aš tau užjaučiu, bet išleisti negaliu: daug darbo, – pasakė man viršininkė. Šitą aš gerai įsiminiau

Aš suprantu, kad darbe galioja drausmė ir taisyklės, tačiau žmogiškieji santykiai niekur nedingo. Per visą savo gyvenimą pirmą kartą susiduriu su situacija, kai kritiniu atveju viršininkas nenori padėti savo darbuotojui.

Aš niekada nesiprašau išeiti be reikalo, niekada nemeluoju, kad kažkas atsitiko, ir net būdama biuletenyje stengiuosi dirbti iš namų, kad nepavesčiau kolegų.

Galvojau, kad mano viršininkė tai mato ir vertina. Ir kad kai man prireiks pagalbos, ji taip pat bus man supratinga: juk niekada neprašau specialių sąlygų ar privilegijų.

Mūsų šeimai tuomet buvo sunkus laikas. Mano vyrą atleido iš darbo, tris mėnesius jis negalėjo susirasti nuolatinio darbo, dirbo atsitiktinius darbus, kur mokėjo tik simboliškai mažas sumas.

Mano atlyginimas liko vieninteliu pajamų šaltiniu, tačiau jis nebuvo didelis, o ir būsto paskolą reikėjo mokėti. Turėjome kažkaip verstis.

Tą kartą mano vyras buvo trečia diena naujame darbe. Nieko blogo nenujaučiau, kol man nepaskambino mūsų dukros auklėtoja.

Vaikas nuo ryto buvo vangus, bet maniau, kad tai tik prastas miegas – taip jau yra buvę. Temperatūros nebuvo ir jokių kitų ligos simptomų taip pat.

Nuvežiau dukrą į darželį, o vienuoliktą valandą auklėtoja man paskambino ir pranešė, kad mano vaiko temperatūra yra beveik trisdešimt devyni, ji verkšlena ir jaučiasi labai prastai.

Reikėjo važiuoti ir pasiimti mažylę. Bet kas? Vyras tik pradėjo dirbti, ir išeiti iš darbo jam būtų buvę lyg savižudybė. Vos pradėjo ir jau problemos. Jam važiuoti buvo neįmanoma.

Nuėjau pas viršininkę. Tikėjausi, kad ji leis bent šiandien išeiti, nes mano mama buvo išvykusi, o vyro tėvai gyvena kitame mieste, taigi nebuvo kam pasirūpinti vaiku.

Man labai gaila, bet išleisti negaliu: darbo daug. Tegul kas nors kitas pasiima vaiką, – šaltai pasakė viršininkė ir toliau žiūrėjo į dokumentus.
Ji pati yra mama, turėtų bent kažką suprasti. Mano būklė aiškiai netinkama darbui, o ir tai tiesiog ne žmogiška. Juk paaiškinau situaciją – nėra kam nuvažiuoti pasiimti vaiką.

Aš viską pasakiau. Eik į savo darbo vietą, – šaltu tonu užbaigė viršininkė.

Auklėtoja man rašė žinutes, aš nerimavau, ieškojau išeičių. Negalėjau tiesiog išeiti iš darbo. Mūsų finansinė padėtis buvo apverktina, o jei man dar ir priedą sumažins arba, dar blogiau, atleis, mes nesudursime galo su galu, kol vyras nepradės gauti savo atlyginimo.

Po pusvalandžio pavyko iš darbo iškviesti pusseserę. Ilgai ginčijomės su auklėtoja, kol ji atidavė vaiką į jos rankas, ir tik tada galėjau šiek tiek atsikvėpti.

Pusseserė iškart nuvežė vaiką namo, nes neturėjo jokių dokumentų, kad galėtų jį nuvežti pas gydytoją. Nuvažiavo per mano darbovietę, perdaviau raktus, apžiūrėjau dukrą, daviau pusseserei nurodymus.

Iš esmės, tas darbo diena buvo prarasta. Ar aš būčiau pati nuvažiavusi, ar likusi biure – darbas beveik nejudėjo, nes mano mintys buvo visiškai kitur.

Tačiau aš gerai įsiminiau viršininkės atsakymą. Gaila? Gerai, ir man dabar gaila, kai atsisakau dirbti viršvalandžius, kai pietų pertraukos metu neskaitau dokumentų ir kai atsisakau pasilikti ir baigti “skubų” projektą.

Viskas pagal įstatymus: aš turiu teisę neišlikti po darbo. Kai viršininkė bandė spausti, iškart parašiau skundą dėl jos elgesio. Rimtų pasekmių jai nebuvo, bet pats faktas…

Žinau, kad anksčiau ar vėliau ji mane sužlugdys, bet aš neplanuoju ilgai čia likti. Vyras įsitvirtins darbe, ir tada aš keisiu darbovietę. Reikia tik šiek tiek palaukti.

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.

Related Articles

You cannot copy content of this page