Atvykau pas dukrą be įspėjimo… ir pamačiau tai, kas iki šiol neleidžia man ramiai miegoti

Atvykau pas dukrą be įspėjimo tiesiog todėl, kad širdis neramiai sumirksėjo. Paprastai daug susirašinėjome, o čia dvi savaites tik trumpi atsakymai: «viskas gerai», «paskui paskambinsiu», «esu užsiėmusi». Be šypsenėlių, be jos įprastų juokų. Bandžiau save nuraminti, kad ji suaugusi, turi savų reikalų, bet kažkuriuo metu tiesiog paėmiau krepšį ir išvykau. Turėjau raktą, kurį ji pati kadaise davė, sakydama: «Mama, tu gi mano mama, ateik kada tik nori». Dukra ištekėjusi šiek tiek daugiau nei dvejus metus. Vaikų dar neturi. Kartais nerimavau, bet ji visada sakė: «Vėliau, viską spėsim». Tikėjau, kad jie viską daugiau ar mažiau susiderina, ne be ginčų, bet kaip ir visi.

Priėjau prie durų ir įkišau raktą į spyną. Tik pradėjau atidaryti, kai iš vidaus išgirdau jos balsą: tylų, prislopintą, nepanašų į ją:
– Prašau… nereikia…
Aš sustingau. Duris staigiai truktelėjo iš vidaus, ir ant slenksčio pasirodė jos vyras. Ramus, lyg nieko nebūtų nutikę. Marškinių sagos užsegtos, plaukai tvarkingi, veido išraiška «maloni» šypsena:
– O, netikėtai… Mama, be skambučio?
Jis mandagus, bet balsas toks metališkas. Pažvelgiau jam per petį. Dukra stovėjo koridoriuje šiek tiek atokiau. Blyški kaip kreida. Akys raudonos, lyg neseniai būtų verkusi. Ant kaklo kažkoks raudonas dėmė, kurią ji trūkčiojančiu judesiu uždengė apykakle.

– Pasiilgau, nutariau užsukti, – mėginau nusišypsoti. – Ar ne laiku?
– Taip, viskas gerai, – greitai atsakė jis. – Tiesiog nesitikėjom.

Dukra tylėjo. Paprastai ji puldavo man ant kaklo, pasakodavo, kažką rodydavo, tempdavo į virtuvę. O dabar stovėjo nuleidusi akis ir trynė megztinio rankovę taip, kad krumpliai pabaltavo.

Perėjome į virtuvę. Žentas krapštėsi prie viryklės, statė arbatinuką, traukė puodelius, sausainius. Viską darė teisingai, bet nuo šio teisingumo tik blogiau. Jis nesėdėjo, stovėjo šalia, kaip kontrolierius, o ne kaip namų šeimininkas. Dukra atsisėdo priešais mane ir bandė nusišypsoti. Šypsena buvo kreiva.

– Kaip jūs ten? Kaip darželis? – paklausė ji.
– Normaliai… – žiūrėjau į ją ir supratau, kad «normaliai» dabar ne apie mus.

Kiekvieną kartą, kai jai užduodavau klausimą, ji trumpam žvilgtelėdavo į vyrą, lyg tikrindama: ar gali atsakyti, ar ne. Jis įterpdavo savo komentarus, taisydavo ją, partraukdavo. Mane metė tai į karštį, tai į šaltį.

Kai jis išėjo į kambarį «pasikalbėti su darbu», tyliai uždengiau jos ranką sava:
– Dukrele, kas vyksta?
Ji pašiurpo, kaip nuo elektros smūgio. Pakėlė akis į mane, ir jose buvo tiek nuovargio ir baimės, kad man širdis susižeidė.
– Mama, viskas gerai… – automatiškai sušnibždėjo ji, bet iškart lūpos sudrebėjo. – Tik, prašau, neklausk prie jo.

Mačiau, kaip ji gyvena. Buto viduje nebuvo nieko, kas primintų apie ją: nei jos piešinių, nei nuotraukų su draugėmis, nei smulkmenų, kurias mylėjo. Viskas tvarkinga, kaip svetimame nuomojamame bute. Nei vienos vaikiškos smulkmenos, nė užuominos apie planus turėti vaiką. Kartą atsargiai paklausiau:
– Ar vaikų dar neplanuojate?
Ji nusisuko į langą:
– Mes dabar… tam neturime laiko.

Iš kambario grįžo vyras. Uždėjo jai rankas ant pečių. Stipriai. Per stipriai, kaip man pasirodė. Ji šiek tiek trukčiojo, bet tylėjo. Jis nusišypsojo man:
– Mes viską gerai, tiesa?
Ir pažvelgė į ją taip, kad man širdis viduje įsitempė. Ji linktelėjo, kaip mokinė prie lentos.

Kai ruošiausi išeiti, ji pasiūlė palydėti mane iki laiptinės. Nusileidome laiptais, ir prie durų ji staiga atsisuko į mane:
– Mama, jei atvyksi… pirmiausia paskambink, gerai?
– Tu nesidžiaugi, kad atvykau? – paklausiau, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų.
Ji įkando lūpą, žiūrėjo kažkur pro mane:
– Aš džiaugiuosi. Tiesiog… man taip dabar ramiau.

Ir tada, lyg būtų sprogus užtvanka, ji iškvėpė vienu metu:
– Jis sunervuoja, kai kas nors ne pagal jo. Rėkia. Kartais… gali sugnybti. Sako, kad aš pati kalta. Nenorėjau tau sakyti, kad nesijaudintum. Mes dar prisitaikysim. Aš viską ištaisysiu. Tik, mama, jam nieko nesakyk, gerai? Jei jis sužinos, kad aš skundžiuosi, bus blogiau.

Ji kalbėjo, o aš girdėjau tik vieną garsą – dūzgesį. Žiūrėjau į ją ir galvojau: tai mano mergaitė, kuriai kadaise pyniau kasas, rytais vedžiau į darželį, gydžiau nuo peršalimo. Mano, brangi. O dabar ji stovi priešais mane ir teisina tą, kuris kelia balsą ir rankas prieš ją.

– Dukrele, – pasakiau, – supranti, kad taip negalima? Kad normalus vyras neverčia gyventi baimėje?
– Mama, nepradėk, – iškart užsidarė ji. – Tu nesupranti. Visų porų gyvenime būna ginčų. Jis tiesiog labai įnirtingas. Man taipogi sunku, daug kuo ir pati kalta…

Norėjau dar kažką pasakyti, bet išgirdau, kaip viršuje trinktelėjo balkono durys. Ji virptelėjo:
– Viskas, eik, prašau. Ir… nevažiuok taip. Jis to nemėgsta.

Grįžau namo kaip rūke. Sėdėjau ant kėdės ir ilgai žiūrėjau į vieną tašką. Krūtinėje degė, gerklėje spaudė gumulas. Mano mergaitė gyvena ne gyvenimą, o nuolatinį įtampą. Skaičiuoja žingsnius, žodžius, kvėpavimą. Bijosi savo vyro. O aš – motina – stoviu tarp noro įsiveržti ten ir ištraukti ją jėga ir baimės padaryti dar blogiau.

Galvoje sukasi vienas ir tas pats klausimas: jei įsikišiu – jis gali išsilaisvinti, jei nesikišiu – ji ten viena su savo baime. Suprantu, kad ji suaugusi, kad tai jos pasirinkimas, jos santuoka, jos gyvenimas. Bet ar galiu ramiai stebėti, kaip mano vaikas lėtai užgęsta šalia žmogaus, kurio bijosi?

O ką jūs manote: ką turėtų daryti motina tokioje situacijoje – stoti prie durų ir gelbėti, rizikuojant viskuo, ar stovėti nuošalyje ir laukti, kol dukra pati nuspręs išeiti… ir ar ne per vėlu gali būti tas «pati»?