Atvykau pas mamą savaitgaliui, o ji mane pasitiko su pyragais ir blizgančiomis akimis. „Turiu vyrą,“ – pasakė ji. Bet kai atidariau duris ir pamačiau, kas stovi prie slenksčio, mano rankos pradėjo drebėti…

Atkeliavau pas mamą savaitgaliui. Ji visa švytinti – su makiažu, šukuosena, nauja suknele, prikepė pyragų, padengė stalą. Aš nustebau:
– Mama, koks čia šventė?
O ji nusišypsojo ir, tarsi šiek tiek susigėdusi, atsakė:
– Turiu vyrą.

Aš nepatikėjau. Mamai šešiasdešimt trys. Po tėčio mirties ji dešimt metų gyveno viena ir sakė, kad „jiems nieko nereikia“. O dabar – vyras. Po poros valandų paskambino į duris. Aš nuėjau atidaryti ir vos nepaleidau padėklo su pyragėliais. Prie durų stovėjo gydytojas iš jos poliklinikos. Tas pats, kuris gydė mamą, kai ji turėjo problemų su širdimi.

Jį iš karto atpažinau. Jis tada net vakarais skambindavo, klausdavo, kaip ji jaučiasi, ar nepamiršo išgerti tablečių. Tada maniau – tiesiog geras gydytojas. O dabar jis stovėjo su tulpių puokšte ir neryžtinga šypsena, rankose laikydamas maišelį su vaisiais.

– Labas vakaras, – pasakė jis.
– Prašom, – atsakiau ir atsitraukiau į šoną.

Mama sutiko jį kaip savą. Jie atsisėdo virtuvėje, tyliai kalbėjosi, tarsi seniai pažįstami. Girdėjau jų juoką – ne garsų, ne suvaidintą, o savotiškai namudinį. Jis pasakojo, kaip myli sodybą, kaip pats kepa duoną, kaip ilgesingai laukia dukros, kuri gyvena užsienyje. Mama klausėsi kaip moksleivė.

Man buvo keista. Džiaugsmingai ir šiek tiek kartiškai. Nes mačiau, kaip ji šalia jo pražįsta, bet kažkur giliai viduje vis dar gyveno tėčio šmėkla.

Po vakarienės jis padėjo jai tvarkyti stalą. Mama kažką pametė, jis pasilenkė, pakėlė ir prisilietė prie jos rankos. Ji nusišypsojo taip, kaip nemačiau jau daugelį metų. Paprastai – laimingai. Be gėdos, be falšos.

Kai jis išėjo, paklausiau:
– Mama, ar esi tikra?
Ji pažvelgė pro langą, kur jau tamsėjo, ir tyliai pasakė:
– Aš nesu tikra dėl nieko. Bet aš gyva. O anksčiau tiesiog egzistavau. Jis nežada man stebuklų, nesako gražių žodžių, bet ateina. Ir šalia jo man ramu.

Tada nieko neatsakiau. Tik priėjau ir apkabinau ją. Krūtinėje buvo viskas – ir nerimas, ir džiaugsmas, ir savotiškas dėkingumas.

Kitą dieną jis atėjo vėl. Atsinešė vaistus, padėjo pataisyti kraną, paskui liko gerti arbatos. Ir kai mama juokėsi, staiga supratau, kad nebėra pavydo. Tik palengvėjimas. Juk kas pasakė, kad po šešiasdešimties negalima mylėti, rūpintis ir laukti skambučio vakarais?

Mama netapo kita – tiesiog vėl tapo savimi. Moterimi, kuriai norisi gyventi, puoštis, kepti pyragus ir laukti ko nors vakarienei.

O aš išvažiavau namo ir vis pagalvojau: galbūt tai ir yra tikras stebuklas – kai meilė ateina ne tada, kai esi jaunas ir gražus, bet tada, kai išmoksti vertinti šilumą?

O jūs ar galėtumėte priimti tai, kad jūsų mama turi kažką po daugelio metų vienatvės?