Berniukas ir kriaušė – išmintinga pasakėčia, kuri kiekvieną išmokys branginti tėvus

Ši istorija nutiko labai seniai. Viename sode augo labai kupli kriaušė. Berniukas, kai buvo mažas, mėgo nuolat žaisti prie medžio, skynė kriaušes, skanavo jas, o paskui privalgęs ilsėjosi pavėsyje.

Mažylis labai mylėjo kriaušę, o ji jam atsakė tuo pačiu. Bėgo metai, mažylis ūgtelėjo ir vis rečiau ateidavo pas kriaušę.

Kartą jis atėjo pas medį labai nusiminęs.

– Prieik, nagi, pažaiskime kaip anksčiau,- tarė kriaušė.

– Aš jau paaugau ir tai man jau nebeįdomu. Man reikia žaislų, tačiau aš neturiu pinigų jų nusipirkti.

– Atleisk, bet aš neturiu pinigų. Palauk, surink mano kriaušes, parduok ir turėsi už ką nusipirkti žaislų.

Berniukas džiugiai susirinko visus vaisius ir išėjo labai laimingas. Po to jis gana ilgai nelankė kriaušės, o ji labai jo ilgėjosi. Po kurio laiko berniukas tapo suaugusiu vaikinu, sukūrė savo šeimą. Jis vėl atėjo pas kriaušę, ji buvo labai laiminga.

– Prieik, pažaiskime!

– Atleisk, aš labai užimtas. Turiu dirbti, kad išmaitinčiau šeimą ir pasistatyčiau namą. Tu man padėsi?

– Atleisk, bet kaip aš galiu tau padėti? O, nupjauk mano šakas ir pasiimk jas būsto statybai.

Jis iškirto visas šakas ir nuėjo labai laimingas. Kriaušė irgi džiaugėsi dėl jo, bet paskui jis vėl ją pamiršo.

Medis liūdėjo.

Kartą jau senas jis vėl atėjo pas kriaušę.

– Prieik, nagi, pažaiskime!

– Atleisk, aš jau senas. Dabar noriu paplaukioti valtimi ir truputį pailsėti. Tu duosi man valtį?

– Nupjauk mano kamieną ir pasigamink iš jo valtį, plauk, ilsėkis.

Senis taip ir padarė.

Praėjo daug laiko, jis grįžo pas kriaušę.

– Atleisk man. Neturiu nieko, ką galėčiau tau duoti!

– Nepergyvenk, dantų kriaušėms graužti neturiu, o tu neturi kamieno, kad aš ant jo užlipčiau.

– Aš iš tikrųjų nieko neturiu, ką tau duoti, liko senas kelmas…

– O man jau nieko ir nebereikia, aš noriu paprasčiausiai pailsėti. Labai išsekau per tą laiką.

– Kaip puiku! Mano kelmas – gera vieta poilsiui. Prisėsk ir pabūk su manimi!

Senasis prisėdo. Kriaušė buvo devintam danguj iš laimės, o pro šypseną lašėjo ašaros.

Šis pasakojimas apie mus. Kriaušė – tai mūsų tėvai. Kai mes maži, mėgstame žaisti su jais. Kai užaugame, atvažiuojame vis rečiau ir kreipiamės tik tada,kai mums ko nors reikia.

Mūsų tėvai daro viską, kad vaikai būtų laimingi ir aprūpinti. O mes visą jų rūpestį priimame kaip duotybę… Branginkite tėvus ir skirkite jiems laiko, kol ne vėlu!