Yra du žmonių tipai: visas žmogus ir žmogus-tabletė…

Yra du žmonių tipai: visas žmogus ir žmogus-tabletė. Su pirmuoju tipu viskas aišku, kad jam gerai gyvenasi pačiam. O štai tabletei reikia puselės. Be jos jis jaučiasi nepilnaverčiu, pusfabrikačiu. Tačiau laimei nereikalingas kažkas. Laimei tau reikia tik paties savęs… Ir galbūt dar puodelio karštos kavos. Ir visos picos, kurios nereikia dalintis. Kažkodėl vienatvė yra nepelnytai demonizuojama.

Internete gausu liūdnų citatų, paveikslėlių ir jautrių tekstų apie nelaimingus berniukus ir mergaites, kurių namuose niekas nelaukia, išskyrus televizorių. Dažnai vienatvę painioja su vienišumu. Jei tu ne poroje – reiškia, vakarais miršti iš liūdesio po pledu, apsikabinęs katiną ir serialą. Neprisikabinai prie kokios nors gyvos dvasios (nepamiršk pakrikštyti jos savo antrąja puse, karmine pora ar dar kažkuo panašiu) – tu laikomas žlugusiu. Galbūt kažką tai šokiruos, tačiau vienas nereiškia nelaimingas. Kai žmogui gerai su savimi, jis nesivaiko „antros pusės“.

Todėl kad ji ir taip jau vientisa. Ir jei ji sudarys porą, tai tik su tokiu pat pilnu žmogumi. Jai nereikia suaugusio vaiko, kuris neatsiskyrė nuo „mamatėtės“, nesugeba gyventi autonomiškai ir metasi į santykius su giliu deficitu. Pilnam žmogui puikiai gyvenasi be dramos. Visi tie „negaliu be tavęs gyventi“, „tu mano oras“ ir „mirę vieną dieną“ ją gąsdina.

Todėl kad tai apie deficitą. Kai vienas žmogus patalpina į save ir savo gyvenimą – tai ne meilė. Tai apie neurozę ir susiliejimą. Tai mažas vaikas, kuris šaukia tau tiesiai į smegenis: mylėk mane, nešiok ant rankų, būk su manimi 24/7… o aš tau už tai isteriją ir pavydą. Abejotinas sandėris, tiesa? Neverta painioti vienatvės ir nereikalingumo jausmo. Nereikalingumo pirmiausia sau. Kai žmogui blogai su savimi, jis su siaubu ieško sau kito, į kurį galima nerti, paslėpti jame savo nerimą ir baimes ir kuriam laikui užsimiršti. Tai dažnai vadina meile, tačiau tai netiesa.

Mylėti kitą galima tada, kai tu pats mylimas ir artimas. Tai, kaip mes žiūrime į save, lemia kitų žmonių požiūrį į mus (su retomis išimtimis). Mes dažnai tai pamirštame ir renkamės kentėti ir kaukti. Iš tiesų nieko sudėtingo čia nėra. Jei tu niekam nereikalingas ir tai tave labai neramina – tu turi problemą.

Aiškinkis su savimi, mokykis mylėti save ir tebūsi tu laimingas. Jei tau vis tiek gerai vienam ir su kažkuo, ir visiškai netraukia tų puselių paieškoms – duok penkis. Tu laimingas žmogus. Vienatvė – tai bazinė žmogaus būsena. Tu gimsti vienas ir eini vienas.

Žmonės, kurie yra šalia tavęs gyvenimo eigoje: tėvai, draugai, sutuoktiniai, vaikai – tik laikini pakeleiviai tavo linksmame kelyje į niekur. Kaip arti tu besiliestum prie kitos sielos, ji vis tiek yra pati sau ir tava niekada netaps. Negalima savintis kito žmogaus ir išvis nėra ko tai daryti… Vienoje pop dainelėje yra žodžiai: kiekvienam savas rojus. Tai tiesa. Tačiau tarp starto ir finišo yra įdomiausias kelių dešimčių metų tarpsnis. Ir tik mes patys sprendžiame, kaip jį įveikti.