– Dabar supratau, ką reiškia būti tėvu ir tavo vaiko man nereikia!- pareiškė vyras apie mano sūnų iš pirmosios santuokos

Kartą vaikštinėjau parke su sūnumi Danieliumi. Danielius labai mėgsta žaisti vaikų sporto aikštelėje, o aš tokiais momentais mėgaujuosi grynu oru ir galimybe jį stebėti.

Tąkart Danielius taip užsižaidė ant turniko, kad atsitiktinai nuslydo ir vos nenukrito. Jį išgelbėjo tai, kad einantis pro šalį vyras jį sugavo ir atsargiai pastatė ant kojų. Pribėgau prie vyriškio ir iš visos širdies ėmiau jam dėkoti. Taip susipažinau su Žygimantu.

Po to dar ne kartą sutikome vyriškį parke ir taip palaipsniui pradėjome bendrauti. Žygimantas pasirodė esąs išsiskyręs, jie su žmona vaikų neturėjo. Kai klausinėjau apie skyrybų priežastį, jis juokavo, neva nesutapo charakteriai.

Savo ruožtu papasakojau apie santykius su vaiko tėvu ir neslėpiau nuo Žygio to fakto, kad Danielių pagimdžiau ne santuokoje. Buvęs metė mane vos sužinojęs apie nėštumą.

Palaipsniui mūsų bendravimas pasidarė artimesnis. Mes rengėme susitikimus parke, kad Danielius galėtų pažaisti aikštelėje, o mes – tęsti pokalbį. Man pasirodė, kad Žygimantas gerai sutaria su mano sūnumi. Bent jau elgėsi su juo geranoriškai.

Po poros mėnesių Žygis man pasipiršo. Džiaugiausi, juk svajojau rasti ne tik vyrą, bet ir tėvą Danieliui. Žygis persikėlė pas mus ir pradėjome gyventi kaip viena draugiška šeima. Mane šiek tiek neramino tai, kad Žygis Danieliui buvo toks pat geranoriškas, tačiau mažai bendravo su juo.

Po metų jau buvome keturiese, mums su Žygimantu gimė sūnus Vytenis. Ir čia ėmiau nebepažinti Žygio. Jis negalėjo atsitraukti nuo mažylio, leido su juo visą laisvą laiką po darbo. Eidavo pasivaikščioti su vežimėliu kartu su manimi ir atrodė absoliučiai laimingas.

Tik paskui pastebėjau, kad Žygis beveik niekada neima su savimi Danieliaus. Ir netgi išvis jo lyg nepastebi. Pabandžiau aiškintis situaciją.

– Žygi, o kodėl neimi Danieliaus pasivaikščioti? Juolab ėjote į tą patį parką, kur aikštelė.

– Monika, na supranti, aš galiu jo nesužiūrėti. Man juk reikia pirmiausia prižiūrėti mažylį,- nelabai įtikinamai teisinosi vyras.

– Tai mažylis dėmesio beveik nereikalauja, ramiai miega vežimėlyje,- nustebau aš.

– Na o jeigu jam kas nors nutiks? Turiu visada būti budrus.

Manęs tokie paaiškinimai netenkino, tačiau nusprendžiau pati daugiau dėmesio skirti Danieliui. Galbūt ir Žygis išmoks užsiimti abiem vaikais iškart.

Tačiau mėnesiai ėjo, o niekas nesikeitė. Vytenis jau paaugo, žengė pirmuosius žingsnius ir vis taip pat buvo Žygio numylėtiniu. Danielius tuo tarpu iškeliavo į 1 klasę.

Tačiau Žygis nedalyvavo rugsėjo 1-osios šventėje, nesidomėjo mano sūnaus pasiekimais mokykloje. Danieliui tai buvo labai apmaudu, kadangi klasiokų tėvai elgėsi visiškai kitaip.

– Žygi, toliau taip negalima. Džiaugiuosi, kad tu toks rūpestingas tėvas Vyteniui, tačiau Danieliui irgi reikia tėviško rūpesčio.

Vyras perkreipė veidą ir lyg norėjo man kažką pasakyti, tačiau nutylėjo. Aiškinau toliau.

– Danieliaus gyvenime svarbus periodas, jis dabar moksleivis. Jam norisi, kad tu būtum šalia, padėtum ir patartum.

– Bet jis juk turi tave? Kam aš čia?

– Jam reikia ne tik motinos, bet ir tėvo.

– Taip, tik aš jam ne tėvas! – staiga išrėžė Žygimantas.

– Tačiau kito tėvo jis neturi, o tu mano vyras, ko pasekoje – tu jo tėvas. Juk nebuvai prieš, kad aš turiu sūnų, kai tik pradėjome susitikinėti.

– Tada nieko nesupratau, anksčiau juk neturėjau vaikų. Danielius, žinoma, geras berniukas. Tačiau tik po Vytenio gimimo supratau, ką reiškia būti tėvu ir tavo vaiko man nereikia! Man reikia tik mano sūnaus!

Buvau šoke nuo tokio vyro prisipažinimo. Ką reiškia, anksčiau nesuprato, o dabar suprato? Jam reikėjo kažko ypatingo, kad suprastų?

Galų gale, tai ne jis nešiojo Vytenį 9 mėnesius ir gimdė jį ilgiau nei parą. Pasiūliau vyrui įforminti skyrybas. Tačiau Žygis užtikrintai pareiškė, kad Vytenio tokiu atveju man nepaliks.

Ką man dabar daryti, nežinau. Žinoma, vargu ar teismas atims dvimetį vaiką iš tikros motinos. Tačiau man vis tiek baisu.