Mūsų vestuvės neįvyko. Po 5 mėnesių pagimdžiau sūnų Andriuką. O Aurelijus vedė nuotaką, kurią jam išrinko mama

Su Aurelijumi susitikinėjome beveik metus, meilė buvo labai graži, romantiška. Praėjus pusmečiui nuo pažinties persikėliau į jo butą.

Padavėme prašymą įregistruoti santuoką, buvo numatyta data – mano tėvai labai laukė šio įvykio ir ruošėsi. Aurelijaus mama irgi, kaip man tada atrodė, džiaugėsi dėl sūnaus ir labai džiugiai priėmė mane.

Tėvas juos paliko jau seniai, išėjo pas jauną žmoną, vėliau metė ją su 3 berniukais, o paskui metė ir antrą žmoną su vaiku – dar vienu sūnumi – ir vėl vedė.

Netrukus sužinojau, kad laukiuosi. O vestuvės po 10 dienų. Nusprendžiau padaryti visiems siurprizą tiesiog per vestuves. Juolab mano tėtis buvo labai konservatyvių pažiūrų, kas liečia santykius.

Jis labai nusimintų dėl tokios situacijos. Žodžiu, pasiruošimas iškilmėms vyko pilnu tempu. Aurelijus dalyvavo aktyviai – padėjo rinktis suknelę, dekorą, tarėsi su agentūra.

Likus savaitei iki vestuvių buvo mano mamos gimtadienis. Atėjome pas ją į svečius, sėdome prie padengto stalo ir čia nei iš šio, nei iš to Aurelijus sako, kad nutraukia sužadėtuves, nes sužinojo, kad vaikas ne jo.

Ir aš, ir mano tėvai, kurie, tiesą pasakius, tuo metu dar nežinojo apie vaiką, buvom apstulbę. Į mano klausimus, kodėl jis taip nusprendė, Aurelijus atsakė, kad jo vaikystės draugas papasakojo jam tiesą: visą tą laiką aš susitikinėjau su dar vienu vaikinu ir vaikas nuo jo.

Patvirtinimui man buvo parodyta nuotrauka, kur pėsčiųjų perėjoje šalia manęs stovi nepažįstamas jaunuolis.

Rakursas toks, kad išties atrodo, lyg jis mane apkabinęs ir mes kartu. Tačiau aš nepažįstu to žmogaus. Galbūt tai
atsitiktinė nuotrauka (kuo aš abejoju – reikėjo pagauti momentą), o gal ir suplanuota. Tačiau mano pasiaiškinimų Aurelijus nenorėjo girdėti.

Mano mama po šito pateko į ligoninę: juk tai tokia gėda, pasakyti visiems giminaičiams, kad vestuvės atšaukiamos. Žodžiu, mes su Aurelijumi išsiskyrėme.

Po 5 mėnesių pagimdžiau sūnų Andriuką. Tėvai mane suprato, nors patyrė ir gėdą, ir nusivylimą. O Aurelijus vedė. Tą merginą, kurią jam išrinko mama. Pasirodė, kad jo draugas apkalbėjo mane paprašytas jo motinos!

Ji nenorėjo manęs į marčias, o norėjo tos Liudvinos, dabartinės jo žmonos. Jos idėja suveikė. Liudvina iš turtingos šeimos ir Aurelijaus motinai atrodė kur kas geresnė marti nei aš.

Tačiau mergina buvo ne pėsčia ir greitai pastatė anytą į vietą. O Aurelijus netrukus nuo žmonos pabėgo – išvažiavo uždarbiauti kažkur į užsienį.

Padavė skyryboms. Dabar man internetu rašinėja, kad nori taikytis, netgi priims „svetimą“ vaiką. Bet aš nenoriu! Nors tai ir jo vaikas, kam jam toks tėvas? Žinau, kad reikia atleisti, tačiau kol kas negaliu.