59-erių mėgaujuosi gyvenimu kaip niekada anksčiau

Rankose ji laikė nedidelį krepšį, palaidi plaukai koketiškai sušukuoti. Ji pasivijo mane pakeliui į stotį: „Kaip manote, spėsim? Sekantis traukinys beveik po valandos!“

Paspartinau žingsnį. Tada jau žinojau, kad ji vardu Liudvika Alksnienė, vilnietė ir čia buvo visai neilgai.

Ponia Liudvika ėjo taip spėriai, kad man, sveikam sportuojančiam vyrukui, teko papukšėti, kad neatsilikčiau. Mūsų pažintis įvyko vienoje senovinėje sodyboje, ekskursijoje. Ji pirmoji į mane kreipėsi:

„Kaip jums, patiko?“ Pasakiau, kad labai. Kad anksčiau nesu čia buvęs.

„Nejaugi? – nusišypsojo ji. – O aš čia kasmet atvažiuoju. Vasarą. Taip, aš pastoviai keliauju. Bet jūs atleiskite, nenoriu jūsų blaškyti. Patariau pasivaikščioti štai tuo tiltu. Palydėti jus?“

Ir mes patraukėme prie tilto. Pakeliui daug kalbėjomės. Liudvika apsakė man sodybos istoriją. Tuo pačiu papasakojo, kad ji čia viena, kadangi draugės važiuoti nepanoro, teisindamosi įvairiomis priežastimis.

„Dievaži! – nusišypsojo Liudvika. – Sukriošusios nuobodos!“

Aš iškart susivokiau: vieniša pensininkė, nuobodu, veikti jai beveik nėra ką. Todėl ir važinėjasi. Kaip pasirodė paskui, niekada gyvenime nebuvau taip apsirikęs.

Traukinys pagal tvarkaraštį taip ir neatvažiavo, įvyko kažkoks gedimas.

Emocingai išsireiškiau ta proga. Liudvika Alksnienė skambiai nusijuokė: „Nagi nurimkite jūs! Valandėlė kita tokiame nuostabiame ore – argi ne stebuklas?“

Ji pasuko link artimiausio suoliuko, atidarė krepšį: „Yra šiek tiek maisto ir vandens, papietaukime?“ Aš ir išties norėjau valgyti. Tačiau labiau norėjosi paplepėti su tokia pozityvia damute, ji kėlė man simpatiją vis stipriau ir stipriau.

„Pensija? Oi, na ką jūs! Aš kasdien mūsų valdyboje kaip bitutė! Ir poilsio eiti net negalvoju“.

Liudvika Alksnienė ištekėjusi štai jau beveik 36 metai. Sutuoktinis renkasi savaitgalius leisti namie. „Mes ir automobilį turime, tačiau vyras niekur nenori. Vyriokai jau ties kokiais 50 visai sugriūna.

Nepagalvokite, mano Petras geras ir mylimas, tiesiog man nesinori gulėti šalia jo ir augintis nereikalingus kilogramus. Voliokis, o aš nenoriu,- pasakiau jam.“

Jų dukra seniai užaugo, ištekėjo, ne taip seniai gimė anūkė. Ponios Liudvikos darbo diena baigiasi pusę penkių. Pakeliui ji užeina anūkės į darželį. Kartu jos eina pasivaikščioti. „Dukra labai pavargsta. Dabar daugelis 30-mečių lyg 100-mečiai“.

Pasirodo, kad maždaug iki 50-ies pati buvo tokia pat, kaip ir dauguma kitų moterų. Viskas kaip pas visus – iš darbo namo, tvarkymas, gaminimas, pusryčiai, vakarienė, serialai, per šventes svečiai.

„Pažiūrėjau į save iš šalies – Viešpatie, senatvė ant nosies. Metai kažkur staigiai lekia. O dar tiek gyvenime nepadariau, nepamačiau!“

Ir pasileido. Teatrai, filmai, parodos! Keliauja po Lietuvos vietoves, apsistoja visai kukliuose viešbučiuose, maitinasi pigiu maistu, nėra išranki.

Ir tai dar ne viskas! Liudvika prisipažino man, kad žiūri laidas jaunimui ir klausosi įvairių madingų reperių. „Taip, jų tekstuose pilna nenormatyvinės leksikos, bet aš juk ne nuobodi atsilikusi senutė, aš juk jaučiu, kur talentas.“ Ir dar jai patinka Rammstein. Nuoširdžiai nustebau. Paklausiau, ar ji negudrauja.

„Nesistebėkite. Dabar aš gyvenu tokį gyvenimą, kokį noriu gyventi. Man gera ir komfortiška. Juk reikia atsigriebti už tai, ką praleidau! Amžinai gyvenau pagal kažkokias taisykles, taip, kaip priimta.

Mokykla, universitetas, santuoka ir taip toliau tokiu stilium. Visi mes lyg pasirašome sutartį jaunystėje. Tokią žiaurią sutartį. Kaip teisingai gyventi, kaip atrodyti. Aš negalėjau savo valdyboje pasirodyti nelakuotais nagais.

Nepasidažiusiai išeiti iš namų? Ne, nė už ką! Ir čia staiga sulaukus pusšimčio atėjo nušvitimas – kam ji man, ta bevertė sutartis! Aš – laisvas žmogus! Dabar valdyboje rengiuosi tai, kas man patogu, o ne tai, kas priimta, klausausi reperių, vakare galiu užbėgti į kavinę, išlenkti kokteilį, pasikalbėti su jaunimu. Ir man be galo gera!

Paskui mes važiavome į Vilnių. Vagone Liudvika atsakė į dukters skambutį: „Pavargai, vargšele mano?

Prisivaikščiojote su anūke? Gerai, mieloji, pailsėk. Po darbo užlėksiu pas jus, tokį pyragą iškepsiu…“