Jis manė, kad man bus gėda dėl to, jog negaliu turėti vaikų, bet klinikos koridoriuje pasakiau tai, ką jis ilgai prisimins…

Sėdėjau salėje, vartyčiau žurnalą ir stengiausi nežiūrėti aplink. Pora nervinosi, kažkas kuždėjo, kažkas laikėsi už rankų. Durys atsidarė — ir jis įėjo. Šalia nėščia moteris, graži, prižiūrėta.

– Tu? – nustebo jis. Šypsena mandagi, o žvilgsnis iš viršaus į apačią, kaip visada.
– Sveikas, – ramiai atsakiau aš.
Moteris linktelėjo:
– Jūs pažįstami?
– Susitikdavome kažkada, – atsakė jis greičiau už mane ir susiraukė: – Ji niekada nenorėjo vaikų.

Fraze tvyrojo tyloje. Keli žmonės pakėlė galvas. Man pasidarė nemalonu, bet laikiau save tvirtai.
– Tai ne visai taip, – pasakiau aš. – Aš tiesiog nenorėjau, kad mane vertintų pagal tai, ar aš gimdau, ar ne.

Jis šiek tiek išsitempė. Tą akimirką seselė paminėjo mano pavardę. Atsistojau, prigludinau švarką ir pradėjau eiti kabineto link. Buvo kiek kartoka. Kai ilgą laiką jis paliko dėl šio pokalbio: pirmiausia norėjau dirbti, projektus, o vėliau jau šeimą. Jis sakė, kad gailėsiuosi.

Į kabinetą atėjau ne gydytis nevaisingumo. Atėjau užšaldyti kiaušinėlius prieš ilgą komandiruotę. Gydytoja peržiūrėjo tyrimus ir sakė natūraliai, be patoso:
– Viskas gerai. Užšaldymas — tai planavimas, o ne baimė.

Kai išėjau, jie stovėjo prie stalo: moteris pildė dokumentus, jis šalia nenustygavo. Mūsų akys susitiko. Jis tyliai paklausė: «Vis dar viena?»
– Ne, – šypsojausi aš. – Tiesiog išranki.

Moteris atsisuko į jį:
– Ką ji turi omenyje?
Jis kažką sumurmėjo apie juoką. Praėjau pro šalį ir pirmą kartą per ilgą laiką nejaučiau savęs kaip «prastesnės». Priešingai — ramiai.

Mes kažkada buvome «ideali pora»: vienas universitetas, planai, kelionės, makaronai per naktį. Penkerius metus kartu. Po to įsidarbinau dideliame laikraštyje. Jis norėjo «normalios gyvenimo»: namai, vaikai, vakarienė septintą. Pasakiau: taip, bet ne dabar. Noriu užšaldyti kiaušinėlius ir neskubėti. Jis tai pavadino «nenatūraliu». Po trijų mėnesių pasitraukė. Beveik iškart susituokė.

Ilgai skaudėjo. Dirbau, rašiau, keliau, parašiau sudėtingus tekstus. Bet kartais kuždėjo širdyje: o jei jis teisus? O jei pavėlinau?
Ir štai tas rytas klinikoje viską sudėliojo į vietas.

Po savaitės parašiau straipsnį — apie pasirinkimą, o ne apie pasiteisinimus. Apie tai, kad laimė neturi grafiko. Tekstas buvo plačiai išplatintas. Mane pakvietė į laidą, atėjo laiškai — vieni dėkojo, kiti atsiprašė. Gydytoja iš klinikos taip pat parašė: «Tokie žodžiai padeda».

O po to atėjo laiškas nuo jo. Trumpai: «Tu buvai teisi. Buvau siauras. Su žmona nėra viskas paprasta. Pasirodo, problema manyje. Atsiprašau».
Sėdėjau ir žiūrėjau į ekraną. Manęs neužlieja džiaugsmas ir ne užlieja piktdžiuga. Tiesiog tapo tylu.
Atrėjau irgi trumpai: «Dėkui. Rūpinkitės savimi. Tegu būna taika».

Tą vakarą išėjau į pakrantę. Šeimos vaikščiojo, kažkas bėgo, kažkas vežė vežimėlį. Eidama galvojau: aš nesu prieš namus, vaikus ir vakarienę septintą. Esu prieš tai, kad mane ten stūmė. Noriu pati. Savo laiku.

Po kelių savaičių mano straipsnis buvo pažymėtas apdovanojimu. Scenoje prisiminiau klinikos salę, jo frazę ir savo «ne, aš išranki». Ir pasakiau į mikrofoną paprastą dalyką:
– Tai tekstas kiekvienai, kuriai nors vieną kartą buvo sakyta, kad ji pavėlavo savo gyvenimui. Laimei nėra terminų.

Salė plojo. O aš supratau: man daugiau nereikia nieko įrodinėti. Nei jam, nei kitiems. Tik sau — kad turiu teisę į savo tempą ir savo pasirinkimą.