Kai anyta, būdama 48-erių, pastojo, mes su vyru buvome labai nustebę, o tai, ką ji padarė po gimdymo, išvis netelpa galvoje

Man taip patiko mūsų santykiai su anyta. Mes dažnai lankėme jo mamą ir seserį. Mano anyta pasirodė esanti puiki moteris ir mes greitai radome bendrą kalbą.

Kas man taip patiko joje, kad ji niekada nesikišo į mūsų šeimą ir savo distancija rodė, kad mūsų šeima – mūsų reikalas. Netrukus mums su vyru gimė dukra. Ji labai mylėjo anūkę ir ne kartą sakė, kad yra beprotiškai laiminga, kad namuose girdi vaikišką juoką.

Pati anyta aktyviai kūrė savo asmeninį gyvenimą.

Per kelis pastaruosius metus ji turėjo kelis rimtus santykius, tačiau nesituokė. Man buvo sunku suprasti jos nuomonę tuo klausimu, tačiau neleidau sau kištis į jos gyvenimą. Netrukus anyta pranešė mums, kad ji turi naują vyriškį.

O po kelių mėnesių ji pastojo. Mes su vyru buvome nustebę, kai sužinojome, kad anyta nori pasilikti vaiką. Gydytojai perspėjo, kad tai labai pavojinga jos ir vaiko gyvybei, o taip pat, kad vaikas gali gimti su įvairiais sutrikimais.

Jai buvo beveik 50. Tačiau ji laikėsi savo. Mes su vyru labai pergyvenome dėl jos sveikatos, prašėme pasidaryti bent ultragarso tyrimą, kad būtume įsitikinę, jog vaikas sveikas. Tačiau anyta atsisakė, tarusi, kad tai – bereikalingas švitinimas.

Ji pasiliko vaiką ir aštuntą nėštumo mėnesį jai prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Jis buvo labai sunkus. Gydytojai buvo priversti atlikti cezario pjūvį, kad išgelbėtų jų gyvybes. Kaip jie ir prognozavo, vaikas gimė su sutrikimais ir anyta ilgai negalvojusi nusprendė jo atsisakyti.

Ji argumentavo tuo, kad negalės pilnaverčiai rūpintis ligotu vaiku. Net jos būsimas vyras negalėjo paveikti jos sprendimo. Ir ji parašė atsisakymą. Dabar mes su vyru šoke ir net nežinome, kaip toliau su ja bendrauti.

Galbūt verta pasikalbėti su ja ir paaiškinti, kad jeigu ji, žinodama visas rizikas, nusprendė pasilikti vaiką, tai dabar privalo prisiimti atsakomybę už jį?