«Kam elgetoms reikalingi vaikai? Juk jūs net jų išmaitinti nesugebėsite!» — pareiškė mano turtinga sesuo, kuri pati negalėjo turėti vaikų. Bet po dešimties metų ji man paskambino su prašymu, kuris mane pritrenkė…

Mano sesuo visada buvo sėkminga. Nuosavas verslas, dvaras, dvi mašinos, atostogos užsienyje tris kartus per metus. Aš dirbau mokytoja paprastoje mokykloje, o vyras — statybininku. Gyvenome kukliai, nuomojomės dviejų kambarių butą.

Mes turėjome du vaikus — sūnų, kurį buvo septyni, ir penkerių metų dukrą. Susitvarkėme, nors ir sunkiai. O tada aš netikėtai likau nėščia trečią kartą.

Šeimos vakarienė pas tėvus. Pranešiau naujieną. Mama apsidžiaugė, tėvas pasveikino. O sesuo žiūrėjo su panieka.

“Kam elgetoms reikalingi vaikai?” — pasakė ji garsiai, kad visi girdėtų. “Juk jūs net jų išmaitinti normaliai negalite! Pažiūrėk į save — drabužiai iš turgaus, vaikai su dėvėtais rūbais. O dabar dar vienas burna? Tai neatsakingumas!”

Aš tylėjau. Buvo skaudu ir gėda. Vyras suspaudė mano ranką po stalu.

“Reikėtų galvoti apie gyvenimo kokybę, o ne apie vaikų skaičių”, — tęsė sesuo. “Bet jums to nesuprasti. Jūs juk skurstate”.

Mama bandė ją sustabdyti, bet sesuo buvo įsismarkavusi: “Aš juk vaikų neturiu, nes noriu jiems duoti viską geriausia. O jūs dauginasi skurdą”.

Tada išėjome, nelaukę deserto. Aš verkiau visą kelionę namo.

Gimdžiau dukrą. Finansiškai pasidarė dar sunkiau, bet mes susitvarkėme. Aš ėmiau papildomų valandų mokykloje, vyras dirbo papildomai savaitgaliais. Vaikai augo laimingi — galbūt be brangių žaislų, bet meilėje ir rūpesčiuose.

Sese tęsė savo darbą. Per kiekvieną šeimos šventę rasdavo progą įžeisti: “Vėl su senaisiais paltukais? Gėda į jus žiūrėti”. “Vaikai eina į valstybinę mokyklą? Dievuliau, kaip jūs galite tai leisti”.

Aš nustojau dalyvauti šeimos susitikimuose. Buvo sunku kentėti pažeminimus.

Praėjo dešimt metų. Vaikai augo — vyriausiajam septyniolika, viduriniajam penkiolika, jaunesniajai dešimt. Mes su vyru pagaliau nusipirkome savo butą — nedidelį, bet savą. Gyvenimas pagerėjo.

Sese visą tą laiką neturėjo vaikų. Ji bandė — lankėsi pas gydytojus, keletą kartų darė in vitro fertilizaciją, lankėsi užsienio klinikose. Nieks nepadėjo. Diagnozė buvo galutinė: ji negalės turėti savo vaikų.

Aš sužinojau apie tai iš mamos. Gaila buvo sesers, bet artumo tarp mūsų nebuvo jau daugelį metų.

Kartą vakare man paskambino sesuo. Tai buvo pirmas skambutis per penkerius metus.

“Man reikia su tavimi pasikalbėti. Rimtai”, — jos balsas buvo keistas, ne arogantiškas, o kažkodėl pasimetęs.

Susitikome kavinėje. Ji atrodė pavargusi, senesnė. Atsisėdo priešais, ilgai tylėjo.

“Aš negaliu turėti vaikų”, — pagaliau pasakė ji. “Gydytojai pasakė galutinai. Jokios galimybės”.

Aš linktelėjau. Nežinojau, ką pasakyti.

“Noriu tavęs ko nors paprašyti”, — ji paėmė mane už rankos. “Atiduok man vieną iš savo vaikų. Įsivaikinti. Oficialiai”.

Aš sustingau. Nepatikėjau savo ausimis.

“Tu turi tris”, — tęsė ji. “O man pakaktų ir vieno. Aš duosiu jam viską — puikias mokyklas, keliones, universitetą užsienyje, ateitį. Tu juk bet kokiu atveju negali jiems užtikrinti vertingo gyvenimo. Pažvelk tiesai į akis”.

Aš žiūrėjau į ją ir nepažinojau. Tai buvo ne prašymas. Tai buvo sandėris.

“Aš sumokėsiu. Gerai sumokėsiu. Tu galėtum pagerinti gyvenimą likusiems dviems”.

“Tu nori nusipirkti mano vaiką?” — aš negalėjau patikėti, kad tai realybė.

“Aš noriu duoti vienam iš tavo vaikų galimybę normaliai gyventi! Juk tu motina — pagalvok apie jų ateitį!”

Atsistojau. Ramiai paėmiau savo rankinę.

“Mano vaikai nėra prekė”, — pasakiau tyliai. “Ir jiems nereikia tavo pinigų. Jiems reikia meilės. Tos meilės, kuria tu nesugebi suteikti, nes net nesupranti, kas tai reiškia būti motina”.

“Ir ką tu jiems gali duoti?! Skurdą!”

“Aš duodu jiems šeimą. Tikrą šeimą. Kur jie nėra pirktinė žaislė turtingai tetulei, o mylimi vaikai”.

Aš išėjau. Daugiau mes nesimatėme.

Praėjo trys metai. Sesuo bandė įsivaikinti per oficialius kanalus, bet jai nesuteikė leidimo — psichologai nustatė, kad ji nėra pasirengusi. Ji liko viena savo dvare.

Mano vaikai užaugo. Vyriausiasis įstojo į universitetą už valstybės lėšas, dirba ne visą darbo dieną. Vidurinysis susižavėjo piešimu, nori į dailės akademiją. Jaunesnioji lankosi muzikos mokykloje.

Jie laimingi. Taip, mes neturime dvaro. Taip, mes nevažiuojame į brangius kurortus. Bet mes turime vienas kitą. Ir tai yra brangiau nei bet kokie pinigai.

Kartais pagalvoju: ar nebuvau per griežta? Gal sesuo tikrai galėjo duoti vaikui daugiau? Geresnį išsilavinimą, galimybes? Bet tada pažvelgiu į savo vaikus — į jų šypsenas, į tai, kaip jie rūpinasi vienas kitu — ir suprantu: aš padariau teisingą sprendimą.

Tik klausimas neduoda ramybės: ar turėjau teisę atsisakyti seseriai, žinodama, kaip ji kenčia dėl nevaisingumo? Arba motinystė — tai nėra apie pinigus ir galimybes, o apie meilę ir pasirengimą būti šalia? Ir kas svarbiau vaikui — turtas ar šeima?