Yra 3 tokio elgesio priežastys:

Pirmoji paprasta: susižavėjimas buvo veidmainingas, melagingas.

Paprasčiausiai žmogui kažką reikėjo gauti iš mūsų. Pasišildyti šlovės spinduliuose, pasinaudoti mūsų galimybėmis, paimti pinigų ar paslaugą dykai…

Štai jis ir apibėrė mus pagyromis, kad gautų trokštama ar užsitarnautų pasitikėjimą. Meilikavimas veikia pasąmonę, meilikavimo pagalba galima daug pasiekti.

Štai žmogus ir padlaižiauja iš visų jėgų. O mes patys jam nereikalingi. Ir paskui jis renkasi mūsų atsikratyti, kad neprisimintų skolos.

Ir atkeršytų už priverstinį susižavėjimą, už savo paties veidmainystę…

Ir antroji priežastis – žmogus mus tiesiog sugalvojo.

Taip poetė Cvetajeva sugalvodavo žmones, kaip pati rašė. Priskirdavo jiems tas savybes, kurių nebuvo, sukurdavo už žmogų jo jausmus ir troškimus.

O paskui nusivildavo, kai matydavo žmogų tokį, koks jis yra iš tiesų. Taip ji nusivylė vienu jaunu poetu, kuris sirgo tuberkulioze ir rašė liūdnas eiles. Iš pradžių ji vadino jį savo numylėtu sūnumi ir padovanojo striukę.

O paskui įsižeidė, kad jis neatitinka jos lūkesčių. Ir atėmė striukę iš sunkaus ligonio…Todėl kad susižavėję žmonės labai žiaurūs. Jie myli ne mus, o savo fantaziją, savo išgalvotą idealą.

Paskui supranta, kad gyvas žmogus – ne idealas, kurį jie sugalvojo. Ir keršija už tai santykių nutraukimu ar net išdavyste. Kuo stipresnis žavesys – tuo baisesnis paskui santykių nutraukimas.

Per didelis susižavėjimas – tai užslėptas pavydas, štai trečia priežastis.

Pavyduolis bando pats save apgauti, išreikšdamas pačius geriausius jausmus. Giria ir žavisi, bet širdyje supranta – jam niekada negauti to, ką turime mes. Jaunystė, grožis, pinigai, pasiekimai, meilė – būtent tai, kuo jis žavisi, ir sukelia pavydą.

O pavydas neišvengiamai veda link išdavystės ir pykčio.