Kodėl draugystę kartais reikia staigiai sustabdyti

Laiku atsitraukti – vertingas, būtinas įgūdis. Psichologinės gerovės garantas.

Kartais draugystė lyg išsenka. Nėra konfliktų ir aiškių priežasčių, bet ir draugystės jau nebėra…

Kartą žmona pasakė: „Nutrūko mano santykiai su drauge“. Žmoną tai smarkiai liūdino. Draugavo draugavo ir še tau.

Svarbiausia – nebuvo barnių, konfliktų, nevykusių situacijų. Tiesiog bendravimas nevyksta.

Na ir gerai, sakau, velniop ją, neskambink, nerašyk, nesikankink.

„Kaip tai? – nustemba. – Mes juk draugės“.

O va taip, atsakau iš savo metų aukštybės ir garbingos, che, išminties. Draugystė – tai tarpusavio ryšys.

Jei santykiai nesigauna – nereikia įsižeisti ar kažko ten aiškintis. Nereikia stimuliuoti, reikalauti susitikimų, žvelgti į akis. Nepadės, bus tik blogiau.

Tiesiog atsitraukti, neliesti žmogaus.

Aš tai vadinu „stikline uždanga“. Jūs vienas kitą matote, laikotės mandagumo, bet jūs atriboti.

Nebendraujate, izoliuoti.

Ne, susitikę pas bendrus pažįstamus, žinoma, meiliai plepate. Jokio pabrėžto ignoro, uždanga juk stiklinė, ne geležinė.

Seniai išmokau nuleisti šią uždangą. Labai naudingas dalykas. Na nesigauna kažkas su senu bičiuliu: aš jį erzinu, jis man pabodo nuobodžiais skundais. Ir tik formalus draugų statusas lyg įpareigoja mus kontaktuoti, vaizduoti, kad viskas labai puiku.

Visiškai niekai, niekas ne puiku. Mes pavargome vienas nuo kito, dialogas nesigauna, sena degtinė, kurią mes gėrėme, jau neužveda santykių variklio. Nereikia kančių. Uždanga. Uždanga. Uždanga.

Tačiau laiku atsitraukti – įgūdis vertingas, būtinas. Psichologinės gerovės garantas.

Stiklinė uždanga. Nuleisti ir gyventi sau ramiai toliau.