Kodėl žmogus, kuris visiems padeda, galiausiai lieka kaltas

Padėti galima duona, bet ne sviestu…

Turiu pažįstamą, 50-metį Vytautą Andriuškevičių. Jo gyvenimiška patirtis puikiai iliustruoja faktą, kad su žmonėmis reikia kontaktuoti ypač atsargiai, nelįsti su pagalba ir patarimais, net jei širdis to reikalauja.

Vyto širdis didžiulė, jos visiems užteks. Už tai jam ir tenka mokėti.

Susiruošė Vytas mašina važiuoti prie jūros. Jis ir žmona. Ir sumąstė jis pagailėti kaimynų, kurie neturi nei pinigų, nei transporto priemonės. Pasiūlė jiems važiuoti prie jūros kartu. Jis nieko nepraras, o žmonės nors pailsės kaip reikiant kartą gyvenime.

Sako, tokių kilniaširdžių draugų mūsų laikais nė su žiburiu nerasi. Bet jų yra. Tiesa, psichologai įsitikinę, kad šis geros valios gestas nėra tyras gerumas, o bandymas pasikelti savivertę kito sąskaita. Esą, aš tave vežu, reiškia, aš stiprus, o tu silpnas. Aš daug pasiekiau, o tu nesugebėjai. Savimeilės ir puikybės trąšos.

Išvyko ši garbi kompanija į kelionę. Neįpratę kaimynai pergėrė, persivalgė, perkaito. Kaimynė pasigavo skrandžio sutrikimą, o kaimynas susilaužė koją. Kas dėl visko kaltas? Vytautas. Geriau būtų namie sėdėję…

Dar epizodas. Vytautas – išvaizdus vyriškis, nors ir silpno charakterio. Patiko jis vienai išsiskyrusiai kolegei. Ir patiko ne staiga, kaip Bunino novelėse. O po to, kai pavėžėjo moterį su sunkiais krepšiais namo.

Ji prie jo ir taip, ir anaip. O Vytas apsimeta, kad nepastebi. Moteris įsiuto ir nusprendė atkeršyti.

Paskambino jo žmonai ir papasakojo, kad pas juos „jau viskas buvo“.

Laimė, žmona pasirodė protinga moteris ir nepasidavė provokacijai.

Mus moko nuo vaikystės: gali – padėk. O negali, tai nors pasimelsk už tą žmogų. O gyvenimas rodo: nesikišk į mano reikalus. Jei likimas žiauriai pasielgė su žmogumi, vadinasi, toks jo planas, slapta užmačia. Ir kas tu, paprastas žmogau, toks, kad jį griautum?

Gyvenk savo gyvenimą ir leisk kitiems išgerti savo taurę iki dugno, nelįsk su savo iniciatyvomis, gelbėdamas kitus nuo vienatvės, nuo skurdo ir liūdesio.

Gėris, taip pat kaip ir blogis, yra švytuoklė, galinti išvesti iš pusiausvyros svetimą gyvenimą. O praradęs pusiausvyrą, jis gali sugriūti…

Štai ką apie tai sakė parapsichologas Sergejus Lazarevas:

„Jei mes duodame žmogui per daug, jam atrofuojasi stimulas siekti pačiam. Jis pradeda priklausyti nuo mūsų, laukti iš mūsų gėrybių ir pykti, jei kažko negavo.

Todėl pagalba neturi būti nenutrūkstama ir neturi pastatyti žmogaus į priklausomą nuo jūsų padėtį.

Padėti galima duona, bet ne sviestu.“