Kolega man pakišo koją prieš vadovybę septynis metus, o tada paprašė skubiai pavaduoti ją svarbioje prezentacijoje. Sutikau ir padariau tai, ko pati iš savęs nesitikėjau…

Septynis metus dirbau rinkodaros skyriuje. Įprasta pozicija, vidutinis atlyginimas, jokių karjeros šuolių. Mano kolega per tuos pačius septynis metus gavo tris paaukštinimus, tapo veiklos vadove, važiavo į konferencijas, gavo premijas.

Ji reguliariai sakė vadovybei, kad dirbu lėtai. Kad darau klaidas ataskaitose. Kad nesusitvarkau su užduotimis laiku. Planuotėse ji paviršutiniškai minėjo mano neva klaidas, lingavo galvą su atjautos išraiška.

O tada ateidavo pas mane ir prašydavo pagalbos. Su prezentacija klientui. Su ketvirtinės ataskaitos skaičiavimais. Su rinkos analize. Teigė, kad jai skubu, nespėja, kad aš esu kolega, privalau padėti.

Aš padėdavau. Maniau, kad kolegos taip ir turėtų dirbti — palaikyti vienas kitą. Darydavau už ją pusę darbo, kartais ir visą. Ji paimdavo mano failus, šiek tiek juos patvarkydavo, pridėdavo savo vardą ir pateikdavo vadovybei.

Gaudavo pagyrimus. Premijas. Paaukštinimus.

O apie mane sakydavo, kad nepakankamai esu kompetentinga.

Bandžiau prieštarauti. Rodžiau savo darbą, įrodžiau, kad gerai susitvarkau. Bet vadovas jau buvo susidaręs apie mane nuomonę — nepakankamai iniciatyvi, nepakankamai greita, vidutinis darbuotojas.

Jis ja tikėjo. Ji buvo ryški, užtikrinta, visada žinojo, ką pasakyti. O aš — tyliai, rami, nekonfliktiška. Patogus taikinys.

Prieš du mėnesius jai pavesta svarbi prezentacija. Didžiausias įmonės klientas, potencialus kontraktas už kelis milijonus eurų. Prezentacija prieš direktorių tarybą ir kliento atstovus.

Ji ruošėsi mėnesį. Planuotėse gyrėsi, kaip gerai sekasi su darbu. Vadovas švytėjo iš pasididžiavimo — jo geriausia darbuotoja vėl pasižymi aukštumose.

Dvienas dienas iki prezentacijos ji pas mane atbėgo panikuodama. Sakė, kad atsirado šeimyninė aplinkybė, skubiai reikia išvykti į kitą miestą. Paprašė manęs ją pavaduoti. Visi medžiagos paruoštos, reikia tik ateiti ir pravesti prezentaciją. Visa šlovė, žinoma, liks jai, bet ji man atsidėkos.

Aš pažvelgiau į ją ir supratau — tai mano šansas. Vienintelis šansas parodyti, ką aš galiu.

Sutikau.

Ji palengvėjusi iškvėpė, atsiuntė man failus ir išskubėjo. Aš atidariau prezentaciją. Ji buvo gera. Labai gera. Nes pusė skaidrių buvo mano pačios darytos prieš tris savaites, kai ji prašė padėti analizėje.

Prezentacijos diena. Posėdžių salė, direktorių taryba, kliento atstovai, mūsų generalinis direktorius. Išėjau prie tribūnos, ir širdis siaubingai plakė.

Pradėjau kalbėti. Rodžiau skaidres, aiškinau strategiją, pateikiau skaičius. Jaučiau, kaip su kiekviena minute tampu labiau pasitikinti. Tai buvo mano darbas. Mano idėjos. Mano skaičiavimai.

Prezentacija praėjo puikiai. Direktoriai uždavė klausimus — atsakinėjau aiškiai ir be užuolankų. Klientas linktelėdavo, darė užrašus, atrodė patenkintas.

Galiausiai mūsų generalinis direktorius padėkojo man ir sakė, kad yra įspūdingai pasirengusi. Vienas iš tarybos narių pridūrė, kad prezentacija jam priminė tą, kurią rodėme prieš tris mėnesius kitame projekte.

Aš nusišypsojau ir pasakiau, kad tą prezentaciją taip pat dariau aš. Kad iš esmės dauguma mūsų skyriaus medžiagų per pastaruosius metus buvo mano rankose.

Įsiviešpatavo tyla. Generalinis direktorius susiraukė, paklausė, ką aš turiu omenyje.

Aš atidariau nešiojamąjį kompiuterį ir parodžiau aplanką su failais. Prezentacijų juodraščiai su mano vardu ir sukūrimo datomis. Elektroninis susirašinėjimas, kur kolega manęs prašė pagalbos. Ataskaitų pirminės versijos prieš jos pataisas.

Septynių metų darbas. Dešimtys failų. Viskas su mano metaduomenimis, mano komentarais, mano autorystė.

Mūsų tiesioginis vadovas pabalo. Generalinis direktorius paprašė pateikti visas medžiagas jam asmeniškai.

Po trijų dienų kolegą atleido. Oficiali priežastis — korporacinės etikos pažeidimas ir svetimos intelektinės nuosavybės pasisavinimas. Jai net neleido išdirbti dviejų savaičių.

Man pasiūlė jos pareigas. Su keturiasdešimties procentų atlyginimo padidinimu. Su atsiprašymais, kad nepastebėjo mano indėlio anksčiau.

Mūsų skyriaus vadovui taip pat buvo paskirtas papeikimas — už tai, kad nekontroliavo darbo, nematė, kas vyksta prieš jo nosį.

Dabar praėjo du mėnesiai. Vadovauju skyriui, dirbu su dideliais klientais, važiuoju į konferencijas. Darau tai, ką turėjau daryti prieš septynis metus, jei nebūčiau leidusi savęs išnaudoti.

Buvusi kolega parašė man socialiniuose tinkluose. Apkaltino klastingumu, išdavyste. Sakė, kad aš sugriauto jos karjerą iš keršto. Kad ji tiesiog prašė pagalbos, o aš pasinaudojau momentu, kad ją paskandinčiau.

Aš neatsakiau. Tiesiog užblokavau.

Kartais galvoju — ar teisingai pasielgiau? Gal reikėjo tiesiog atlikti prezentaciją ir toliau tylėti? Netraukti visų į paviršių, neatskleisti jos viešai?

Bet tada prisimenu tuos septynis metus. Septynis metus, kai ji kilo karjeros laiptais mano sąskaita. Gaudavo premijų už mano darbą. Skandinusdavo mane prieš vadovybę, kad pati atrodytų geriau.

Ir suprantu — pasielgiau teisingai. Tiesiog parodžiau tiesą.

Prašau pasakyti atvirai: ar elgiausi žiauriai, viešai atskleisdama kolegę? Ar turėjau teisę apsiginti ir parodyti, kas atliko darbą per visus tuos metus?