Ilgai susirašinėjau su moterimi, o kai pagaliau susitikome – buvau šoke

Šiek tiek daugiau nei prieš metus aš išsiskyriau. Pragyvenau su žmona 13 metų ir tai buvo anaiptol ne geriausi metai.

Esmė tame, kad mes su Vilte susituokėme visai ne iš meilės. Prieš porą savaičių iki pažinties su ja aš išsiskyriau su savo pirmąja mergina. Va su ja pas mus buvo didelė, tyra ir tikra meilė.

Bet tada abu buvome jauni ir kvaili. Smarkiai susipykome ir iškart nutraukėme santykius. Dabar net barnio priežasties negaliu prisiminti. Kažkokie niekai.

Žodžiu, ji tada išvažiavo į kitą miestą, o aš nusprendžiau, kad esu pernelyg išdidus bėgioti paskui ją. Tada į mano akis ir papuolė Viltė. Su ja tokio įsimylėjimo nebuvo. Tik gyvuliška aistra ir bandymas ištrinti prisiminimus apie pirmąją meilę. Be to, Viltė tada irgi tik išsiskyrė su savo vaikinu, todėl, galima sakyti, mes abu vienas kitą išnaudojome.

O po 2 mėnesių tokių susitikimų ji sužinojo esanti nėščia. Pasakė, kad aborto nedarys. O aš išauklėtas tokioje šeimoje, kad jei padarei vaiką – vesk. Bet tada dar maniau, kad gal viskas tarp mūsų susidėlios. Na, kad tai toks likimas, o ne atsitiktinumas.

Ir mes kažkaip gyvenome. Mūsų sūnų Vakarį mes labai mylime. Turbūt todėl ir pragyvenome kartu tiek metų. Nors žmonai aš seniai nieko nejaučiau. Kaip ir ji man. Bet paskui sūnus ūgtelėjo, kartą pasikvietė mus pasikalbėti ir pats pasakė:

– Tėti, mama, aš jau didelis ir viską puikiai suprantu. Jūs kartu tik dėl manęs. Matau, kad jūs nemylite vienas kito. Nenoriu galvoti, kad dėl manęs jūs abu nelaimingi.

Žinoma, mes bandėme jį įtikinti, kad viskas gerai. O paskui patys susėdome, pagalvojome. Ir supratome, kad taip bus geriau visiems.

Pirmuosius metus po skyrybų mėgavausi laisve. Ne, nebėgiojau paskui kitas moteris. O tiesiog tvarkiausi savo gyvenimą. Dariau tai, ką noriu. Atnaujinau ryšius su senais draugais. Ir tik po daugelio mėnesių supratau, kad pasiruošęs naujiems santykiams.

Užsiregistravau pažinčių svetainėje. Iš pradžių viskas buvo labai įdomu, tačiau nesuprantama. Su laiku išsiaiškinau. Buvo daug gražių moterų, tačiau kažkaip nesutapo bendravimas. O paskui pamačiau anoniminį pokalbių forumą.

Esmė tame, kad tau ten pakliūna atsitiktinis pašnekovas. Jo fotografijos tu nematai. Galima tiesiog susirašinėti bet kokiomis temomis nežinia su kuo. Ir jei įdomu, jau ten pasikeisti kontaktais ir tęsti bendravimą dar kažkur.

Ir štai ten man pasisekė. Pašnekovė buvo mergina. Sužinojau, kad mes bendraamžiai, dar ir gyvename tame pačiame mieste. Bet mes abu nusprendėme neskubėti. Paprasčiausiai plepėjome įvairiomis temomis. Ji pirmoji, su kuria man išties buvo įdomu.

Su kitomis kažkaip tekdavo visą laiką kažką sugalvoti. Apie ką kalbėtis, ko paklausti. O su ja viskas klostėsi savaime. Nes nesupratau, kodėl taip. Praėjo kelios savaitės, o aš kaip kvailys laukdavau žinutės iš nepažįstamos moters, kurios net vardo nežinojau.

Iš pradžių mes su ja principingai nusprendėme, kad nesimatysime:

– Nepakelsiu, jei po tokio ilgo bendravimo pamatysiu tave asmeniškai ir tavo akyse bus nusivylimas,- rašė ji man. – Ir tas pats iš manęs. Aš daug prisifantazavau. Tu neprivalai atitikti mano susigalvoto pavidalo. Bet žinau, kad nusiminsiu, jei tai bus ne taip.

Tuo klausimu aš ją supratau ir palaikiau. Man nereikėjo merginos vienam kartui. Vertingiau turėti tokią suprantančią pašnekovę ir draugę. Net jei aš jos niekada nepamatysiu.

Tačiau po kelių mėnesių mes peržiūrėjome pirminį mūsų sprendimą. Sutarėme, kad kartu pasijuoksime, jei smarkiai skirsimės nuo mūsų lūkesčių. Juolab aš jau tiek daug su ja bendravau, kad buvau įsitikinęs, kaip ji beatrodytų, tęsime mūsų draugystę.

Prieš susitikimą aš jaudinausi. Na o kaip kitaip? Atėjau beveik pusvalandžiu anksčiau, išgėriau du puodelius kavos ir sėdėjau, laukiau jos. O paskui durys atsidarė ir įėjo Rasa. Mano pirmoji meilė. Ji irgi iškart mane pažino.

Priėjo prie staliuko ir paklausė:

– Tai aš su tavim turėjau susitikti, Anonime?

Nusišypsojau ir atsakiau:

– Mano laimei, taip.

Per tuos metus ji beveik nepasikeitė. Mes sėdėjome ir plepėjome iki pat kavinės uždarymo. Ji papasakojo, kaip pergyveno po mūsų išsiskyrimo. Kaip po kelių metų ištekėjo. Paskui išsiskyrė. Grįžo į gimtąjį miestą. Ir net kartais prisimindavo mane. Papasakojau apie savo gyvenimą.

Žinoma, po šio susitikimo mes tęsėme bendravimą. Po savaitės pradėjome susitikinėti. Ir kaip po to netikėti likimu?