Autobusų stotelėje ji laukė kažko jau 20 metų – ir tą dieną šalia atsisėdo žmogus, kuris žinojo jos paslaptį

Maža autobusų stotelė didžiosios gatvės gale atrodė niekuo neišsiskirianti. Metalinis stogelis, medinis suoliukas, aptrupėjusi lentelė su tvarkaraščiu. Bet visi mieste žinojo: kasdien, lygiai 17:15, ten sėdėdavo ji – moteris šviesiu paltu ir juoda rankine ant kelių. Jos vardas buvo Ema.

Ema ateidavo ten bet kokiu oru. Per karščius ji laikydavosi mažo vėduoklio, lyjant – seno sulankstomo skėčio. Aplink šurmuliavo gyvenimas: keitėsi automobiliai, augo vaikai, parduotuvės užsidarydavo ir atsidarydavo iš naujo. Bet Ema likdavo tame pačiame suolelyje, sėdėdama tyliai, žiūrėdama į kelią, lyg tikėdamasi, kad už posūkio pasirodys reikalingas autobusas. Tačiau ji nė karto į nė vieną neįsėdo.

Vieną dieną į miestą atvyko vyras, vardu Martenas. Jis buvo šiame mieste seniai, jaunystėje, bet paskui išvyko. Dabar jis grįžo – tik kelioms dienoms. Vaikščiodamas gatvėmis, jis ją pastebėjo. Kažkas jos laikysenoje, ramybėje, su kuria ji sėdėjo, atrodė pažįstama.

Kitą dieną jis atėjo į stotelę anksčiau. 17:15 Ema pasirodė, kaip visada, tvarkingai sudėjusi skėtį, atsisėdo ant suolelio ir padėjo rankinę sau ant kelių. Martenas atsisėdo šalia. Minutę jie tylėjo.

– Atleiskite, – tyliai prabilo jis, – bet jūs… laukiate kažko?

Ema pasuko galvą jo link. Jos akys buvo šiltos ir truputį pavargusios.

– Taip, – atsakė ji. – Laukiu to, kuris pažadėjo grįžti. Prieš dvidešimt metų.

Jis nesitikėjo tokio atvirumo. Bet pajuto, kad turi pasilikti.

– Ir tikite, kad jis vis dar gali sugrįžti?

– Aš nelaukiu autobuso, – švelniai nusišypsojo ji. – Laukiu akimirkos. Mes susitarėme susitikti čia. Jei vieną dieną jis norės grįžti, aš būsiu savo vietoje.

Martenas nutilo. Širdis plakė stipriai. Jis suprato, ko ji laukė. Tai buvo jo brolis – Žiulis, su kuriuo jie kartu išvyko jaunystėje, svajodami užkariauti sostines. Žiulis dažnai rašė, bet laiškai tapo vis retesni, kol galiausiai visai nutrūko. Jis visada kalbėjo apie merginą, vardu Ema, kurios vieną dieną užmirš visi, bet tik ne jis.

– Aš jį pažinojau, – tarė Martenas. – Žiulis… buvo mano brolis.

Ema neišsidavė emocijomis. Ji tik linktelėjo.

– Įtariau. Jūsų akys panašios.

Jie ilgai sėdėjo. Pro šalį važiavo autobusai, retkarčiais praeiviai žvilgtelėdavo, bet niekas netrukdė. Martenas papasakojo, kad Žiulis yra gyvas, bet jau seniai gyvena kitoje šalyje. Jis turi šeimą. Nerašė, nes nežinojo, kaip paaiškinti, kodėl negrįžo.

Ema tyliai klausytojo. Paskui tarė:

– Aš nelaukiau, kad jis ateitų. Laukiau, kad nepamirščiau, kaip jis išėjo. Ir man to reikėjo.

Nuo to laiko ji nebeateidavo kasdien. Kartais – penktadieniais. Kartais – pavasarį. Bet nuo šiol ant suolelio visada būdavo dviese. Nes atmintis – tai ne vienatvė. Tai rami viltis, kuria galima dalintis.