Mano laimei nėra ribų: anyta persikraustė pas savo anytą

Vienu metu vyro mama gyveno mūsų name, tik kitoje laiptinėje. Tą metą iki šiol prisimenu su siaubu. Mano anyta, vidutinio amžiaus moteris, turėjo mūsų buto raktą. Ji ateidavo pas mus kaip į savo namus ir imdavo ieškoti mano trūkumų.

Aš viską, jos manymu, dariau ne taip. Neteisingai tvarkiausi, apsipirkinėjau, gaminau ir t.t. Vyras visa tai matė ir stengėsi mane nuraminti. Jam pavyko kažkokiu būdu paimti iš mamos mūsų buto raktą.

Tada ji, jei nieko iš mūsų nebūdavo namie, laukdavo ant suoliuko prie laiptinės, kad kartu su mumis užeitų į butą.
Visa tai truko apie 8 metus, o paskui anyta ištekėjo.

Jos vyras gyveno kitame mieste ir turėjo verslą. Anyta pradėjo naują gyvenimą ir net susilaukė vaiko. Ji pardavė savo butą, o pinigus investavo į vyro verslą. Po metų jų verslas žlugo, su naujuoju vyru išsiskyrė ir grįžo gyventi pas mus.

Anyta ėmė kviestis pas mus savo drauges, su kuriomis girtaudavo ir skųsdavosi gyvenimu. Savo vaiku ji neužsiėmė, jį teko prižiūrėti paeiliui mums su vyru. Nepaisant to, ji vis tiek darydavo man pastabas, bardavo dėl netvarkos ir mokydavo mane gyventi.

Vyrui toks gyvenimas greit pabodo ir jis paskambino savo močiutei, tėvo motinai, kuri gyveno viena. Jis paprašė priglausti jo mamą. Močiutė sutiko, juolab jai jau sunku gyventi vienai.

Anyta persikėlė pas savo anytą. Dabar jau pati gavo pamokų, kaip teisingai tvarkyti buitį, kelintą reikia keltis iš lovos ir ką gaminti. Ji net pradėjo skambinti man ir skųstis gyvenimu. O paskutinis nutikimas mane išvis pralinksmino.

Mano anyta parsivedė į močiutės namus vyriškį, o ši, ilgai negalvojusi, paėmė šluotą ir keliskart jai užvanojo. Manau, pagaliau anyta supras, kad svetimuose namuose negalima daryti savo tvarkos ir pradės elgtis kukliau.