Matyt, mama nesiruošia kraustytis iš mūsų…

Mano mama dabar gyvena viena. Su tėvu ji išsiskyrusi, o brolis visai neseniai persikėlė pas savo merginą. Po to mama pradėjo dažnai man skambinti ir virkauti, kad ji vieniša.

Man buvo jos gaila, tačiau laiko linksminti motiną nebuvo. Pasiūliau jai apsigyventi kartu su teta, kuri irgi gyvena viena. Tačiau mama pasakė, kad jos sesers labai sunkus charakteris, todėl nieko gero iš to neišeis.

Kai tik brolis išsikėlė, mama tapo dažnas svečias mūsų namuose. Ji pasirodydavo kas antrą dieną, be to, net neperspėdama apie vizitą.

Mes su vyru žvelgėme į tai supratingai. Tikėjomės, kad greitai viskas stos į savo vietas ir mama pripras prie gyvenimo tuščiame bute.

Prieš 2 mėnesius man gimė sūnus. Mama iškart pasiprašė į pagalbininkes. Ji pradėjo man kabinti ant ausų makaronus, kad be jos aš niekaip nesusidorosiu.

Ir aš patikėjau. Mes su vyru pasitarėme ir nusprendėme, kad pirmąjį mėnesį mama pagyvens su mumis. Tačiau praėjo jau du, o grįžti į savo namus ji nesiruošia. Maža to, vakar pareiškė, kad nori butą išnuomoti, kad nestovėtų tuščias.

Mes su vyru, žinoma, dėkingi motinai už suteiktą pagalbą, bet norime gyventi vieni. Mes pavargome nuo to, kad kažkas dar yra mūsų namuose. Kadangi mama pensininkė, iš buto ji beveik neišeina, štai ir šeimininkauja visą dieną.

Vyrą tokia situacija jau gerokai erzina, tačiau užuominų uošvė nesupranta. Jis pyksta ir nervinasi, o tai negatyviai atsiliepia mūsų santykiams. Juolab mama jį pastoviai užkabina ir išsireiškimų nesirenka.

Bandau ramiai jai paaiškinti, kad mes – atskira šeima. Bet argi ji nori manęs klausytis? Pasak jos, anūkai turi augti šalia močiutės, tada jie bus klusnūs ir ramūs. Tačiau mes suaugę žmonės ir pagalbos mums nereikia.

Man, žinoma, gaila, kad ji liko viena, tačiau niekuo negaliu padėti. Tegu susiranda kokį pomėgį ar susipažįsta su bendraamžiais. Nenoriu, kad jos vienatvė negatyviai atsilieptų mano šeimos gerovei.