Norėjome padėti stokojantiems kaimynams – pasiūlėme darbą ir davėme pinigų iš anksto, dėl ko labai gailėjomės

Jau seniai gyvename su šeima mieste, bet tėvų namo kaime nepardaviau, išsaugojau. Važiuojame ten tarsi į vasarnamį. Ilsimės, sodiname gėles. Kaimo namas, žinoma, reikalauja daug priežiūros.

Ten ir vis ką nors paremontuoti reikia, ir malkų žiemai užpirkti. Bet mes su žmona darbštūs žmonės, mums visos šios rūpesčiai teikia džiaugsmą ir malonumą. Mūsų kaimynai visai kitokie.

Atrodo, kad iš tėvų paveldėjo gerą namą ir didelį sklypą, bet viskas kažkaip neprižiūrėta, netvarkinga. Ir juk ne seni, bet labai tingūs ir nerūpestingi.

Niekada niekur ilgiau nedirbo. Tik kartais samdydavosi kaime. Bet savo darbą atlikdavo prastai, neatsakingai. Todėl į juos kreipdavosi tik tada, kai jau nebuvo kam kitam dirbti.

Gyveno jie dėl to, aišku, neturtingai. Mano žmona labai jiems užjausdavo. Atiduodavo mūsų senus drabužius, kartais nupirkdavo pigesnių maisto produktų.

Kartą priėjau prie kaimyno Andriaus. Sakiau, atneši man malkų – sumokėsiu. Jis iš pradžių sutiko, bet tada pradėjo aiškinti, kad jo kirvis sulūžo, reikia pinigų iš anksto.

Aš, kvailys, daviau. Galvojau padėti žmogui, palaikyti. Na, o paskui nei malkų, nei pinigų, žinoma, nemačiau. Ir pats Andrius vis „rytojais maitino“, žadėjo, kad tuoj pat atneš malkas.

Galiausiai numojau ranka, net nesigilinau į šią situaciją. Pinigai nedideli, o man – pamoka.

Užsisakiau malkų kitoje vietoje. Vaikinai atvežė, iškrovė prie kiemo. Mes su žmona per dieną po truputį perkėlėme jas į kiemą. Baisiai pavargome!

Andriaus žmona tuo metu vaikščiojo prie savo namo ir žiūrėjo į mus.

– Vaikšto, žiūri. Bent jau būtų pasiūliusi padėti, – pasakė mano žmona. – Skolingi pinigų, tai bent dešimt kaladžių atneštų padėti.

– Palik, dar jų pagalbos mums trūksta, – numojau ranka. – Patys viską padarysime, niekam nesame skolingi.

Tik vėlai vakare baigėme malkų krovimą. O ryte kažkas pasibeldė į duris.

Atidariau, o ant slenksčio stovi Marija, Andriaus žmona.

– Laba diena, kaimynai, – pasakė ji atsainiai. – Atėjau jūsų pagalbos prašyti.

– Kas nutiko, Marija? Kuo galime padėti?

– Malkos pas mus visiškai baigėsi, o jūs, matau, prisipirkote. Andrius eis ruošti, bet kas iš tų šlapių? O jūsų visiškai sausos! Man daug nereikia, bent ketvirtadalį kubo duokite!

Aš net apstulbau nuo tokio įžūlumo. Išėjau į gatvę, uždariau duris, kad žmona neišgirstų, ir pasakiau.

– Marija, tavo Andrius pasiėmė iš manęs pinigus už malkas iš anksto. Kad kirvį nusipirktų. O aš kažkaip nei malkų, nei kirvio nematau. O dabar jums dar ir pačioms malkų reikia?

– Na, ką padarysi, taip jau gyvename, – abejingai gūžtelėjo pečiais Marija. – Vis sergame! Štai ir nepasiseka mums.

– Kuo sergate, tinginyste? – neišlaikiau aš. – Esate vis dėlto labai įžūlūs! Malkų tau duoti? O ką mes su žmona visą dieną malkas nešiojome į kiemą, o tu net savo pagalbos nepasiūlei? Žinojai, kad malkų jums reikia! Na, galėjai bent po tris kaladėles pernešti, o mes tau malkų būtume davę.

– Aš moteris, dar ir tampyti turiu? – nusijuokė Marija. – Aš ne kvaila.

– Na, jei ne kvaila, eik rinkti kankorėžių ir šakų miške, tiesiai prie miško gyvenate, – supykęs atkirčiau. – Eik, nieko tau neduosiu.

– Na, ir pamiršk savo pinigus! Gobšuolis. Kam tau tiek daug? Gal malkas valgysi? – piktai sušuko Marija ir nuėjo.

Pusdienį negalėjau po to pokalbio nurimti. Štai taip gailėjome žmonių! Pasodinome sau ant sprando, o jie dar ir kojas iškėlė. Tvirtai nusprendžiau sau, kad daugiau niekada jiems niekuo nepadėsiu: nei darbu, nei drabužiais, nei maisto produktais.

Net jei bus kas nors nereikalingo – geriau išmesiu, nei atiduosiu tokiems kaimynams.