Mes gyvenome kartu tris metus. O tada jis pasakė: „Pasirink – aš arba tavo šeima“

Mes buvome kartu jau tris metus, kai jis pirmą kartą susitiko su mano tėvais. Nuogąstavau – norėjau, kad viskas būtų tobula. Vakarienė buvo įtempta, tačiau tėvai stengėsi būti mandagūs, o Damianas laikėsi ramiai. Kai išvykome, paklausiau: „Na, kaip?“ Jis gūžtelėjo pečiais: „Normaliai, nieko ypatingo“. Tikėjausi daugiau – kad jis rodys simpatiją mano tėvams, sakys jiems šiltus žodžius. Bet to nebuvo. Ir su kiekvienu vizitu pas tėvus jis tapo tik šaltesnis…

Iš pradžių jis tiesiog atsisakydavo važiuoti. Rasdavo pasiteisinimų: darbas, nuovargis, planai su draugais. Važiavau viena. Tėvai klausdavo: „Kur Damianas?“ Atsakydavau: „Labai užimtas“.

Po to prasidėjo komentarai.

– Tavo mama per daug įkyriai elgiasi, – sakė jis kartą.

– Ji tiesiog rūpinasi. Tai normalu.

– Normalu? Ji tau skambina tris kartus per dieną! Kontroliuoja kiekvieną tavo žingsnį!

– Ji nekontroliuoja. Tiesiog domisi.

– Marijana, tai nesveika priklausomybė. Tau trisdešimt metų, o ji elgiasi taip, lyg tau būtų penkiolika.

Pradėjau ginti mamą. Jis toliau kritikavo. Tėvas buvo „grubus“, mama – „įkyrė“, brolis – „neatsakingas“. Mano šeima jį erzino vis labiau.

– Gal savaitgalį pas juos nueikime? – siūliau aš.

– Vėl? Buvo jau prieš dvi savaites.

– Tai buvo prieš mėnesį, Damianai.

– Vis tiek. Nenoriu kiekvieno savaitgalio skirti tavo šeimai.

Pradėjau rečiau lankytis pas tėvus. Nenorėjau konfliktų. Galvojau: gal jis teisus, gal aš tikrai pernelyg prisirišusi.

Bet tėvai tai pajuto. Mama klausdavo:

– Dukrele, tu retai atvažiuoji. Ar viskas gerai?

– Taip, mama. Tiesiog darbas, reikalai.

– Damianui nenorisi važiuoti?

Nežinojau, ką atsakyti. Mama atsiduso:

– Jei jis nepriima mūsų, tai nepriima dalies tavęs.

Tada atmečiau tuos žodžius. Bet jie įstrigo man galvoje.

Po metų tėtis pateko į ligoninę. Nieko baisaus – planinė operacija, bet norėjau būti šalia. Damianas piktinosi:

– Tu vėl važiuoji pas juos? Trečią kartą per savaitę!

– Tėtis ligoninėje. Aš turiu būti šalia.

– Tą gali padaryti tavo mama. Kodėl tu?

– Nes aš jį myliu!

– Marijana, jie tave išnaudoja. Įtraukia kiekvieną kartą, kai ko nors reikia.

– Tai šeima! Taip turi būti!

– Ne, neturi. Normalūs žmonės gyvena savo gyvenimą, o ne bėgioja pas tėvus pagal pirmą kvietimą.

Šie žodžiai mane smarkiai sužeidė. Jis nesuprato. Ar nenorėjo suprasti. Jo šeima buvo našta, nuo kurios reiktų laikytis atokiai.

Kai tėčiui pagerėjo ir jį išrašė, grįžau namo išsekusi. Damianas sėdėjo ant sofos, žiūrėjo televizorių.

– Kaip tėtis? – paklausė jis abejingai.

– Išrašytas. Viskas gerai.

– M-m-m, – linktelėjo jis, neatitraukdamas akių nuo ekrano.

Atsisėdau priešais, išjungiau televizorių.

– Damianai, kodėl nevažiavai į ligoninę?

– Kam? Ten ir taip visi buvo.

– Bet man reikėjo tavo palaikymo!

Jis nepatenkintas atsiduso.

– Klausyk, man atsibodo tavo šeima. Nuolatiniai vizitai, skambučiai, dramos. Noriu gyventi savo gyvenimą, o ne suktis aplink tavo giminaičius.

– Reiškia, tu nori, kad aš atsisakyčiau šeimos?

– Noriu, kad nusistatytum prioritetus. Aš ar jie. Pasirink.

Žiūrėjau į jį – į žmogų, su kuriuo praleidau trejus metus. Ir supratau: jis ne tas, kuo jį laikiau. Jis nepriėmė tik mano šeimos. Jis nepriėmė manęs. Nes šeima – tai dalis manęs. Mano šaknys, vertybės, meilė.

– Aš renkuosi juos, – ramiu balsu pasakiau.

– Ką?

– Tu privertei pasirinkti. Aš renkuosi šeimą.

Damianas nervingai nusijuokė.

– Rimtai? Tu renkiesi tėvus vietoj manęs?

– Renkuosi žmones, kurie mane besąlygiškai myli. O tu mane myli tik tada, kai nutraukiu ryšius su tais, kurie svarbūs.

– Marijana, tu dabar emocinga. Pagalvok.

– Aš trejus metus galvojau. Nuolat tave teisindavau. Bet gana. Išeik.

Jis bandė ginčytis, įtikinti. Tačiau buvau tvirta. Jis susikrovė savo daiktus, išėjo.

Aš likau viena. Skaudėjo, bet kartu buvo lengva. Lyg nuėmusi naštą nuo pečių.

Kitą dieną nuvykau pas tėvus. Mama atidarė duris, pamačiusi mano ašarotą veidą.

– Kas nutiko?

– Mes išsiskyrėme. Jis nepriėmė jūsų. Privertė rinktis.

Mama stipriai mane apkabino.

– Teisingai pasielgei, dukrele. Žmogus, kuris tave myli, priims viską – ir tavo šeimą taip pat.

Praėjo dveji metai. Sutikau kitą vyrą – Adamą. Jis atvažiuoja pas tėvus pats, be priminimų. Kalbasi su mama valandas. Padeda tėčiui garaže. Kai mama susirgo, jis pats pasiūlė nuvežti ją pas gydytoją. Jis tapo šeimos dalimi. Nes suprato: mylėti mane – tai mylėti tuos, kuriuos aš myliu.

Vakar sėdėjome su tėvais virtuvėje, gėrėme arbatą. Adamas pasakojo tėčiui apie darbą, mama juokėsi iš jo juokelių. Aš žiūrėjau į juos ir galvojau: va čia ir yra tikra. Kai žmogus ne tik toleruoja tavo šeimą, bet priima ją kaip savo.

Jei partneris verčia rinktis tarp jo ir šeimos – pasirinkimas visada yra vienas. Tas, kuris tikrai myli, niekada nepateiks tokio ultimatumo.

Kaip manote, ar normalu, jei partneris reikalauja mažiau bendrauti su artimaisiais? Ar įmanoma suderinti meilę ir šeimą, ar tenka rinktis?