Motinos pagailėjau ir pasiėmiau pas save. Mano vyras jai nepatiko nuo pirmos dienos…

Motinos pagailėjau ir pasiėmiau pas save. Vyras, sūnus (12 m) ir aš. Motina apšneka vyrą nuo pirmos dienos. Sako: „Jis manęs nekenčia“. Aš nežinau, gal ir nekenčia, aš į dūšią nelendu, bet jis mandagus, niekada nebuvo pakėlęs balso ant jos.

Ji turi atskirą kambarį, televizorių. Pensijos iš jos niekas neima nė cento, ji ją visą atiduoda mano nevedusiam broliui, kuris dėl savų priežasčių niekada neves. Brolis dirba, apsirūpinęs būstu.

Geriausias kąsnis jai, ne vaikui, o jai. Visas dėmesys jai. Ji blogai perneša lėktuvą, mes be jos niekada atostogauti nevažiuojam. Sūnus ją be galo myli ir nuo 5 metų žino visus vaistus, kuriuos ji geria, žino jos kraujospūdžio normą ir visa kita.

Mano vyras jai nepatiko nuo pirmos dienos, ėmė meluoti, kad jis narkomanas. Vyras, kai tai išgirdo, ilgai juokėsi, paskui ėmė juokauti, sakydamas: „mama, (jis ją vadina mama), aš turbūt šiandien kažko apsirūkiau“.

O man visai nejuokinga. Kai vakare grįžtu iš darbo, ant slenksčio mane pasitinka nepatenkinta motina ir iškart ima meluoti ant vyro, kuris grįžta namo valanda anksčiau, nes dirba priešais namus.

Namie nėra džiaugsmo. Yra pinigų, visko yra, o džiaugsmo nėra. Man nesinori eiti namo. O dar ji sako:„aš niekada niekam nepadariau nieko blogo. Buvau geriausia mama tavo klasėje. Padariau daugiau už visas motinas dėl tavęs“.

Keista, kad sūnus, kai jam sukako 9, pasakė man: „močiutė meluoja ant tėvo, ji tau pastoviai viską meluoja“. Tačiau jis ją dievina, mato jos melą ir dievina. Sako: „ji senutė, nepyk ant jos“. Tačiau nuoskauda mane dusina ir namo eiti nesinori. Labai gailiuosi, kad pasiėmiau motiną gyventi pas save.