Ištekėjau už neišsilavinusio kaimo vaikino. Tėvas pareiškė, kad darau klaidą, bet aš jo neklausiau

Lygiai prieš 30 metų pažindinau vyrą su tėvais. Pristačiau Vladą tėvams kaip jaunikį.

Tėvai priėmė jį svetingai, tačiau po vakarienės tėvas man pasakė: – Kriste, netekėk už jo.

Tu protinga, išsilavinusi mergina, o jis paprastas vaikinas iš kaimo. Apie ką tu su juo kalbėsi? Tarp jūsų visada bus praraja, kuri vadinasi „intelektas“. Aš tada paprieštaravau. Maniau, kad tėvas neteisus, todėl kad išsilavinimą visada galima įgyti.

Po vestuvių įkalbėjau Vladą stoti į technikumą, neakivaizdinį skyrių. Jis nesimokė, kontrolinius vietoje jo dariau aš, konspektus irgi rašiau. Vladas vos ne vos išlaikė pirmą sesiją, o paskui nustojo vaikščioti į atsiskaitymus ir mokytis.

„Reikia – eik mokytis pati. Manęs neliesk“. Metęs technikumą, toliau dirbo kaime traktorininku. „Pinigus namo neša ir gerai“- maniau aš.

Su metais aš pastebėjau, kad mūsų santykiai visai ne sveiki. Jis nedovanojo man dovanų. Kai aš piktinausi, jis sakė: „Aš tau padovanojau dvi nuostabias dovanas, va bėgioja po butą“.

Jis kalbėjo apie dukras. Kai prireikė keisti langus, paprašiau jo tuo užsiimti, jis pareiškė: „Tau reikia naujų langų – imk ir keisk pati“.

Tai ne vienintelis atvejis, jis visus namų rūpesčius vertė ant manęs, pats užsiėmė tik sodu. Kai mergaitės užaugo ir išsikraustė iš mūsų, supratau, kad veltui iššvaisčiau savo gyvenimą.

Turbūt tik vaikai darė mane laimingą per 30 santuokos metų. Tėtis buvo teisus, mums nebuvo apie ką kalbėtis. Filmai, kurie patiko man, jam nepatiko ir atvirkščiai. Su maistu, pramogomis, knygomis, kelionėmis buvo tas pats.

Mes paprasčiausiai gyvenome viename bute, tačiau atskirai. Duoti skyrybų nematau prasmės, bijau likti viena, o ir turto dalinti nenoriu. Pastaruoju metu mėgsta išgerti, o paskui kelti skandalus. Belieka tik skųstis draugei ir kęsti Vladą.