Mes su vyru pasiėmėme būsto paskolą — o tada sužinojau, kad jis slapta jau nusipirko naują namą be mano žinios

Kai pasiėmėme būsto paskolą, maniau, jog tai žingsnis į ateitį. Bendrą, mūsų abiejų, vieningą. Mes ilgai ieškojome namo, peržiūrėjome daugybę variantų, ginčijomės dėl virtuvės išplanavimo ir langų dydžio. Aš jaučiau: mes kuriame kažką svarbaus. Klojame pamatą — ne tik namui, bet ir mums patiems.

Jis atrodė ramus. Užtikrintas. O aš — laiminga. Taip, mūsų laukė ilgas išmokų kelias, remontai, kompromisai. Tačiau svarbiausia — kartu.

Po kelių mėnesių netyčia atsidariau jo nešiojamame kompiuteryje laišką. Tai nebuvo įsibrovimas — tiesiog įjungiau, kad atspausdinčiau bilietą. Laiškas buvo neatidarytas, su pavadinimu: «Nuosavybės registracija baigta». Smalsumas? Intuicija? Paspaudžiau.

Namas. Kitas. Ne mūsų. Ne tas, už kurį mokame. Su kitu adresu. Kitame miesto gale. Be mano pavardės. Užregistruotas jo vardu.

Perskaičiau kelis kartus. Tada ieškojau datos — sandoris buvo įvykdytas prieš pusmetį iki mūsų. Tyla. Nei žodžio. Nei užuominos. Nieko.

Atsisėdau. Ilgai sėdėjau. Tada paklausiau. Paprastai:

— Ar tu turi dar vieną namą?

Jis sustingo. Neatsakė iš karto. O tada — tarsi tai nieko nereiškia:

— Taip. Nusipirkau iš anksto. Atsargai.

— Kam atsargai?

Jis gūžtelėjo pečiais:

— Tiesiog. Reikėjo atsarginio varianto.

Aš nešaukiau. Neverkiau. Jaučiau, kaip krūtinėje ima kauptis tuštuma. Tarsi viskas, ką aš statiau, jam buvo tik atsargai. Lyg būčiau aš — taip pat variantas. Vienas iš. Ne galutinis. Ne svarbiausias.

Vėliau jis sakė, jog nenorėjo manęs išgąsdinti. Kad norėjo būti užtikrintas, jog «mums viskas pavyks». Kad namas — tai tik investicija. Kad nepasitikėjo savimi. Arba mumis. Aš girdėjau žodžius. Tačiau jie krito kaip stikliniai karoliukai. Blizgūs. Šalti. Nereikalingi.

Praėjo laiko. Mes vis dar gyvename mūsų name. Mokame įmokas. Dažome sienas. Keičiame baldus. Tačiau tarp mūsų — plona įtrūkio linija. Ne dėl neištikimybės. O dėl nepasitikėjimo. Dėl kito adreso, kuris tapo simboliu to, kaip lengva vienam ruoštis pasitraukimui, kai kitas stato tvirtovę.

Aš nežinau, kas bus toliau. Bet tikrai žinau: pasitikėjimo negausi su paskola. Jo negali padalinti pusiau. Jis arba yra — arba nėra.

Ir sunkiausia — gyventi name, kuriame staiga supranti: tu nesi vienintelis gyventojas kažkieno planuose.