– Penktas kačiukas! Jūs iš proto išsikraustėte! Jus jau reikia gydyti!

Mes su vyru labai mylime gyvūnus. Kadangi turime nuosavą namą, galime sau leisti tokį malonumą. Būtent todėl turime penkias kates.
Dar neseniai jų buvo keturios, tačiau neseniai mes radome 2 mėnesių kačiuką.

Aptikome jį laukuose pasivaikščiojimo metu. Turbūt kažkas išmetė. Jis buvo išsekęs ir alkanas – net cypsėti negalėjo. Štai ir pasiėmėme jį.

Pasirūpinome gyvūnu ir nuvežėme pas veterinarą. Pradėjome ieškoti gerų rankų, bet kai supratome, kad tai beviltiška, nusprendėme pasilikti sau. Juolab kiti katinai jį priėmė.

Kai į svečius atvažiavo mano mama, griebėsi už galvos. Iškart pasakysiu, kad ji nesupranta mūsų meilės gyvūnams. Ėmė rėkti, kad vytume iš namų šią blusėtą baidyklę. Pasakė, kad namuose įrengėme užkratų veisyklą. Na kas per nesąmonė? Mes kruopščiai stebime gyvūnų sveikatą, vežame pas gydytoją ir naudojame preparatus nuo parazitų.

Visi mūsų katinai išauklėti ir mėgsta švarą. Jie nedaro jokios žalos, o savo reikalus atlieka tik dėžutėje. Mes juk neveisiame gyvūnų – esame atsakingi šeimininkai. O ir vietos turime daug. Bute katinų nelaikytume. Aš pati esu nusiteikusi prieš tai.

Tačiau mamos akyse visa tai atrodo netgi labai baisiai. Būtent todėl ji – retas svečias mūsų namuose. Pastarąjį kartą ji svečiavosi per sūnaus gimtadienį ir tai sugebėjo sugadinti visą šventę.

Tiesiog sukėlė skandalą dėl penkto kačiuko. Apkaltino mus su vyru, kad mes beviltiški egoistai. Pareiškė, kad mums laikas pas psichiatrą, juk mums pasimaišė nuo tų kačių.

– Apie vaikus nenorite pagalvoti? Jūs klausėte, ar jiems patinka gyventi su gauja kiemo kačių? Jei nenusiraminsite, aš kreipsiuosi į vaikų teises. O jums padovanosiu siuntimą pas psichiatrą, seniai laikas pasitikrinti! – pasakė mama.

Mūsų sūnūs žavisi katinais. Jie myli gyvūnus kaip ir mes, o dar padeda jais rūpintis. Ir jei jau pereiti prie asmeniškumų, tai pasitikrinti reikėtų mamai.

Jos požiūris į augintinius nesveikas. Jau ne kartą bandė išvyti juos į gatvę, kad jie išsibėgiotų ir prapultų. Tačiau, ačiū dievui, pastebėjome tai anksčiau, todėl susigrąžinome katinėlius namo.

Mus tenkina mūsų gyvenimas. Argi ne tai svarbiausia? Nesiruošiame atsisakyti katinų. O ir nauda iš jų yra – gaudo peles. O ko vertas jų murkimas vakarais!

Pastaruoju metu mama apie mus išvis neprisimena. Vyras tuo tik džiaugiasi, o štai vaikai ilgisi močiutės. Kaip įvykiai klostysis toliau, aš nežinau.

Tačiau mamos priekaištai dėl kačių man jau pabodo. Aš išvis bijau palikti ją vieną su jomis, juk ji net naktimis sapnuoja, kaip atsikratyti kačių.