Praėjus 23 metams po to, kai tas niekšas metė ją vestuvių dieną, Vilija vėl sutiko jį. Ji nepatikėjo savo akimis ir nežinojo, kaip elgtis

Vilija stovėjo prekybos centre viena, laukė dukters, su kuria ruošėsi pasivaikščioti po parduotuves, rasti jai suknelę draugės vestuvėms. Čia iš už nugaros prie jos priėjo plikas pilvotas vyras:

– Vilija? – paklausė jis, paliesdamas jos petį.

– Antanai, nejaugi tu? – jame buvo sunku įžiūrėti kadaise stotingą gražuolį, tačiau tokio niekšo Vilija
nepamirš gyvenime.- Tu…pasikeitei…

Prieš 23 metus Vilija su Antanu ruošėsi vestuvėms. Jie buvo graži pora, daugelis kalbėjo apie juos su baltu pavydu. Buvo vestuvių diena. Vilijos namuose vyravo šventinis ažiotažas.

Visi lakstė šen bei ten, kažką ruošė, kažką puošė, o Vilija ruošėsi ritualui, kaip ir visos nuotakos prieš vestuves, kad šeimyninis gyvenimas būtų laimingas.

Kol visi, tame tarpe ir Antanas, laukė nuotakos, prie jos namo privažiavo mašina, iš kurios išlipo moteris ir ėmė visų klausinėti, kur jaunikis, tikindama, kad ji ir yra tikroji jo uošvė.

– Atleiskite,- atsistojo prieš ją Vilijos motina, – jūs nieko nesupainiojote?

– Lyg ir ne, – sulaukusi Vilijos, moteris pareiškė, kad jos dukra laukiasi Antano vaiko. – Spėsi vyrą susirasti, tu juk ne nėščia, o mano dukra su pilvu vaikšto. Lina, nagi, lipk iš mašinos!

Pamačiusi merginą su maždaug 7 mėnesių pilvu, Vilija vos neapalpo. Tada Antanas sėdo į mašiną ir
nuvažiavo vesti Linos…

– Tai Lina mergaitę pagimdė… „saulytę“. Vargstame su ja pastoviai, pas ją daug visokių ligų nuo gimimo…o ir su žmona ypatingai vienas kito nemylime. Nesusiklostė mūsų gyvenimas…

– Na, tavo kaltė,- Vilija gūžtelėjo pečiais ir išdidžiai nuėjo.