Savo nelaimei paprašėme anytos pasiimti anūką nakvynei

Per kovo 8 vyras įteikė man seną mano svajonę – bilietus į teatrą. Spektaklis turėjo vykti po savaitės ir išvakarėse mes užsukome pas anytą paprašyti pabūti su anūku.

Spektaklis baigiasi vėlai, mes gyvename skirtingose miesto pusėse ir tempti mieguisto sūnaus vidurnaktį nesinorėjo.

Anytos veido išraišką pamenu iki šiol. Ji prisimerkė, suspaudė lūpas ir tikrąja to žodžio prasme iškošė:

– Na gerai, atvežkite… Tik štai kas… Visas tas jo šaudykles palikite palikite namie, mes paprasčiausiai bendrausime.

Ir maistas irgi iš jūsų, kuo jūs ten jį maitinate, praeitais metais Vėjas mano grikių košės nenorėjo nė ragauti… O specialiai jam gaminti aš nesiruošiu.

Išklausius šį „kvietimą“, praėjo noras eiti į teatrą. Vyras suspaudė mano ranką sau už nugaros ir patikino anytą, kad padarysime viską kaip ji prašo. Madam gailestingai linktelėjo galva, esą, gerai, ir mes išėjome.

Susidarė įspūdis, kad mes atėjome ne pas tikrą močiutę, o pas kažkokią karūnuotą personą. Pakeliui namo išsakiau vyrui savo emocijas, jis atsiprašė už mamą, skėstelėjęs rankomis:

– Senas žmogus, ką padarysi…

Viską suprantu, senatvė nėra lengva, bet kaip nesuprasti netaktiško savo elgesio, tai jau geriau nesulaukti tokio amžiaus. Negi ir mes būsime tokie, niurzgantys ir tik apie save galvojantys marazmatikai?