Senelis, kuris kasdien padeda nepažįstamai moteriai pereiti per gatvę – nes pasigenda savo žmonos

Septinti keturiasdešimt penkios ryto. Gatvės kampe pasirodo jis – vilkintis paltą, su lazda, švelniu žvilgsniu. Šiek tiek nusilenkęs, bet su tiesia laikysena, kaip mokė kadaise armijoje. Jis jos laukia. Senutė išeina iš namų priešais, pasiremdama lazda. Jie nesveikinasi kaip įprasta. Tiesiog linkteli vienas kitam. Jis prieina, paima ją už rankos, ir kartu jie pereina per gatvę.

Lėtai, žingsnis po žingsnio. Automobiliai sustoja. Vieni žiūri su įniršiu. Kiti šypsosi. Jis nepastebi. Jis užsiėmęs – svarbiu darbu. Jam – net šventu.

Jis nežino jos vardo. Ji nežino jo. Ji tiesiog ta, kuriai jis padeda. Ji – priežastis vėl jausti šalia ranką. Kadaise, ne taip seniai, jis laikė taip pat ir savo žmonos ranką. Ji bijojo pereiti gatvę – o jis visuomet buvo šalia. Net kai to nereikėjo – vis tiek ėmė už rankos.
Nuo tada, kai ji išėjo, rankos tuščios. Vietos lovoje – taip pat. Puodai stovi neliečiami, virdulys kaitina vandenį tik vienam. Jis priprato. Bet ne prie vienatvės – prie tylos šalia. O čia – bent penkios minutės – bet ranka vėl joje.

Jis kartais su ja kalba:
— Atsargiai, čia duobė…

Ji linkteli.
— Ačiū.
— Visada prašom.

Paskui jis palydi ją iki vaistinės, nusiima kepurę, atsisveikina. Ir grįžta atgal. Niekas nelaukia, neskambina. Bet diena jau prasidėjo teisingai.

Kasdien – tas pats. Ir kasdien – ypatinga. Nes kol gali būti reikalingas – gali gyventi. Net jei ne su ta, kurią mylėjai. Vis tiek – būti naudingas, būti šalia. Nors ir su svetimu žmogumi. Nes svetimų – nebūna. Ypač, kai širdis dar prisimena, ką reiškia laikyti už rankos mylimą moterį.