Sūnus paaiškino, kad sodybą geriau perrašyti jam – „vien dėl mokesčių, mama, nesijaudink“ – sutikau važiuoti pas notarą, bet pakeliui priėmiau sprendimą, kurio jis nenumatė.

Sodybą su vyru statėme prieš dvidešimt aštuonerius metus. Jis vežiojo lentas senu automobiliu, o aš pati dažiau sienas – neturėjome pinigų darbininkams. Vyras mirė prieš septynerius metus. Nuo tada sodyba yra mano – ir aš ją saugojau kaip tai, kas buvo susiję su mumis abiem, kas liko iš to laiko.

Sūnus gyvena už dviejų valandų kelio. Atvažiuoja retai – per gimtadienį, kartais per Naujuosius metus. Pastaruosius trejus metus vis dažniau skambina dėl reikalų – kažką pasitikslinti, ko nors paprašyti. Aš nesiskundžiau. Vaikai užauga, jie turi savo gyvenimą.

Jis paskambino spalį. Pasakė, kad nori pasikalbėti apie sodybą. Atvažiavo šeštadienį – pirmą kartą per aštuonis mėnesius. Atsivežė tortą. Gėrėme arbatą, jis buvo dėmesingas ir švelnus. Paskui perėjo prie reikalo.

Aiškino ilgai. Apie mokesčius, apie tai, kad pensininkams lengvatos yra ribotos, apie kažkokius įstatymų pakeitimus, kurie netrukus įsigalios. Kalbėjo užtikrintai – tarsi viską jau būtų patikrinęs ir apgalvojęs. Pasakė, kad jei perrašyčiau sodybą jam, sutaupyčiau, o jam būtų paprasčiau padėti man padengti išlaidas. Tik formaliai. Tiesiog popierius. Nesijaudink, mama.

Aš klausiausi ir linkčiojau. Gėriau arbatą. Žiūrėjau į jį.

Jis mano sūnus. Aš prisimenu, kaip jis mokėsi vaikščioti – laikėsi įsikibęs būtent į šį virtuvės stalą. Nenorėjau galvoti nieko blogo. Tačiau kažkas jo intonacijoje – pernelyg surepetuotoje, pernelyg glotnioje – nedavė man ramybės.

Pasakiau, kad pagalvosiu. Jis pasakė, kad geriau nedelsti – pakeitimai įsigalioja lapkritį. Pasakiau gerai, važiuokime kitą šeštadienį pas notarą.

Visą savaitę galvojau. Paskambinau draugei – ji pensijoje buhalterė, tokius dalykus išmano. Paprašiau paaiškinti apie lengvatas ir nekilnojamojo turto mokesčius pensininkams. Ji ilgai aiškino. Jokių pakeitimų lapkritį nebuvo. Lengvatos man priklauso visos. Nieko perrašyti nereikia – man tai neduoda visiškai nieko.

Padėjau ragelį ir ilgai sėdėjau virtuvėje.

Šeštadienį jis atvažiavo dešimtą. Žvalus, susikaupęs. Aš apsirengiau, pasiėmiau rankinę. Įsėdome į jo automobilį ir išvažiavome.

Kol važiavome – tylėjome. Jis kažką kalbėjo apie orą, apie darbą. Aš žiūrėjau pro langą ir galvojau apie tai, ką pasakysiu notarui.

Notaro kabinete notaras paklausė, ką norime įforminti. Sūnus pradėjo aiškinti – dovanojimą, sodybą, adresą.

Paprašiau minutėlės. Atsisukau į notarą ir pasakiau, kad noriu sudaryti testamentą. Ne dovanojimą – testamentą. Ir ne sūnui.

Sūnus nutilo vidury sakinio.

Notaras patikslino detales. Pasakiau vardą – vyro dukterėčia, ji kiekvieną vasarą padeda man sodyboje, atveža maisto produktų, pernai dažė tvorą. Nė karto nieko neprašė.

Sūnus sėdėjo šalia ir tylėjo, kol aš pasirašinėjau dokumentus. Grįžtant atgal nepasakė nė žodžio. Nuvežė iki laiptinės ir išvažiavo neužėjęs.

Jis paskambino po trijų dienų. Kalbėjo ilgai – apie tai, kad aš jį ne taip supratau, apie tai, kad jis norėjo kaip geriau, apie tai, kad aš jį įžeidžiau savo nepasitikėjimu. Aš klausiausi. Paskui pasakiau, kad sodyba liks stovėti taip, kaip stovėjo. Ir kad jei jis nori atvažiuoti kitą savaitgalį – aš išvirsiu barščių.

Jis atvažiavo. Mes valgėme barščius ir nekalbėjome apie sodybą. Gal taip ir reikia. Tačiau testamento aš nepakeičiau.

Pasakykite atvirai – ar pasielgiau teisingai, kad iš anksto jam nieko nepaaiškinau ir viską nusprendžiau tiesiai pas notarą, o gal pirmiausia reikėjo su juo pasikalbėti atvirai?