Sūnus su marčia ant manęs supyko, nes neįsileidau gyventi anūkės. O man pakako jos pirmo kurso

Sūnus su marčia dabar manęs nelanko, neskambina, jie supyko, kad atsisakiau apgyvendinti pas save anūkę. Bet aš vos iškenčiau jos pirmąjį kursą, manęs mergaitė žmogumi nelaiko, viską daro savaip, o elgesys ten toks, kad arba ją išvarys iš universiteto, arba tėvams „skreite parneš“. Aš jau per sena tokiems pergyvenimams ir tokiai atsakomybei.

Iškart maniau, kad ši istorija nesibaigs gerai, bet vis tiek sutikau, kad anūkė gyventų pas mane, kol mokysis universitete. Ji nusprendė stoti mūsų mieste. Nors sprendė ne ji, o tėvai. O jei dar tiksliau, tai marti. Labai jau ji pas mus veikli.

Sūnus su šeima gyvena kaimyniniame mieste, kur išvyko prieš 20 metų iškart po vestuvių. Tačiau dukrą nusprendė siųsti mokytis pas mane. Negaliu sakyti, kad apsidžiaugiau. Su marčia ir anūke mano santykiai sudėtingi.

Marti visada viską darė savo galva, o anūkė visiškai nieko neklauso – marčios auklėjimo atgarsiai. Man buvo sunku su ja bendrauti, tu jai žodį – ji tau dešimt.

Jokių autoritetų, jokių ribų. Vasarai ją nustojo siųsti pas mane nuo kokios 8 klasės, nes aš su ja nesusitvarkydavau. Bausti jos negalima, balso pakelti negalima, kaip sakė marti, su vaiku reikia kalbėtis. Tai o kaip su ja kalbėtis, jei ji neklauso?

Taigi, paskutiniais mokyklos metais anūkę matydavau, kai jie visa šeima arba aš važiuodavome į svečius. Tačiau matydama jų bendravimą galiu pasakyti, kad ir tėvų anūkė nelabai klausė. Nors jie su ja kalbėdavosi, ypač marti, juk jos antrasis išsilavinimas – psichologė.

Kai anūkė nusprendė stoti mieste, kur gyvenu aš, iškart supratau, kas iš to seka, ir neklydau – marti su anūke atvažiavo prašyti leisti ją pagyventi pas save.

Marti papasakojo, kaip jiems sunku su pinigais, buto jie nepatemps, o kambario kaimynai neaišku kokie bus, bendrabučio jiems nedavė. Viena viltis – aš.

Aš nieko prieš padėti, tačiau išsakiau būgštavimus, kad mergaitė manęs neklauso, tarp mūsų jau buvo konfliktų. Marti nusijuokė ir pasakė, kad mergaitė suaugo, yra protinga ir taip kvailai nebesielgs. Anūkė sėdėjo ir linksėjo nuolankia povyza. Na, galvoju, reikia pabandyti, tegu gyvena.

Pirmą mėnesį buvo normaliai. Anūkė vaikščiojo į paskaitas, grįždavo namo ne vėlai, tvarkėsi, o paskui nusivažiavo. Grįžta paryčiais, trankosi virtuvėje, paskui miega iki pietų. Į paskaitas neprižadinsi, kambaryje kvapas kaip vyno rūsyje. Išsimiega, pasidažo ir vėl išlekia.

Aš su ja ir taip kalbėjau, ir anaip. Suprantu, kad jaunystė, ištrūko iš tėvų, tačiau sąžinę turėti reikia! Nors įspėtų, kad užtruks, o tai pati nepaskambins, ragelio nekelia. Ką aš turiu galvoti?

Grįžta, mes susibarame, ji lyg atsikvoši, vėl normaliai elgiasi, net atsiprašinėja, prašo nesakyti tėvams. Aš jos gailėjau, nesakiau, tik veltui, kaip paaiškėjo.

Neišlaikė mūsų gražuolė sesijos. Tačiau persigando matomai smarkiai, nes visas atostogas vietoj linksmybių prasėdėjo su vadovėliais ir viską išlaikė.

Aš jau tikėjausi, kad ji suprato, jog mokytis reikia ir antras semestras praeis ramiai, betgi ne. Vėl prasidėjo tie vėlyvi, arba tiksliau pasakius – ankstyvi grįžimai, vėl namie nenakvojo, į paskaitas nevaikščiojo, su manimi barėsi. Sesiją vėl baigė su „uodegomis“, dalies neišlaikė, perlaikė rudenį.

Man šie metai ištampė visus nervus, kurie liko. Aš juk negaliu miegoti, kol ji negrįš namo, visokios mintys į galvą lenda.

Aš taip dažnai į ligoninę nevaikščiojau per visą gyvenimą, man atrodo. Taip spaudimas šokčiojo, širdis skaudėjo. Kai ji vasaros atostogoms namo išvažiavo, man lyg akmuo nusirito.

Visų anūkės nuotykių sūnui ir marčiai nepasakojau, tik bendrais bruožais. Manimi nepatikėjo, juk namie vaikas visai kitoks. Nieko neįrodinėjau, tiesiog pareiškiau, kad daugiau jos pas save neapgyvendinsiu, tegu ieško kitų variantų.

Pasipiktinimo buvo daug, kad aš neatsižvelgiu į jų padėtį, kad aš bloga močiutė, tačiau man buvo vienodai, antrų metų aš nebeišlaikyčiau.

Pokalbis buvo liepą. Iš visko sprendžiant, anūkės studijų klausimą jie išsprendė, bent jau manęs nekliudė. Bet ir neskambino nuo tada, įsižeidė. Net į mano skambučius neatsako.

Net anūkė, kurios aš tėvams nė karto neįdaviau, nors ir grasinau. Gaila, žinoma, kad viskas taip gavosi, bet man netgi tokiomis sąlygomis ramiau. Vis tiek mane padarytų dėl ko nors kalta, tiesiog esu įsitikinusi.