– Tėti! Nepalik mūsų!

Augau su sese ir tėvu. Mūsų mama mirė gimdydama jaunesniąją sesę. Tėtis nepabūgo atsakomybės ir pats ėmėsi mūsų auklėjimo. Jis iš nieko nesitikėjo pagalbos, juk visi giminaičiai nuo mūsų nusisuko. Po motinos mirties išbraukė mus į savo gyvenimo.

Tėtis darė viską, kas įmanoma, kad mes būtume laimingos ir nesiilgėtume mamos. Jam nepavykdavo tik ruošti maisto. Užtai jis prigalvodavo įvairių žaidimų ir mokė mus gražiai piešti. Ir tai galėjo tęstis toliau, bet…

Esmė tame, kad prasidėjo rimtos problemos su pinigais. Tėtis dirbo, tačiau jo algos mums katastrofiškai neužteko. Direktorius nenorėjo kęsti pastovių išsiprašinėjimų ir biuletenių, todėl pastoviai nurėždavo jo algą. Rasti kitą darbą – ne variantas.

Kam reikalingas vienišas tėvas su dviem vaikais? Juk visi suprato, kad jis negalės normaliai dirbti. Jam juk reikia paimti mus iš darželio, gydyti, maitinti, auklėti.

Jis rasdavo įvairiausių būdų išsisukti. Buvo labai sunku. Ne kartą mačiau, kaip jis naktimis verkia į pagalvę. Tačiau mums su sese jis niekada nerodydavo savo emocijų ir šypsodavosi per jėgą, kad mes nepergyventume. Jis labai ilgėjosi tų laikų, kaip mama dar buvo gyva.

Neprisiminiau mamos. Tik jos akys liko atmintyje. Tačiau buvo aišku, kad tėvai labai mylėjo vienas kitą. Jaudinausi dėl tėčio ir nežinojau kaip jam padėti. Bandžiau nors tvarkytis namuose, kad palengvinčiau jam gyvenimą. Sesė juk buvo dar maža ir pastoviai viską jaukė.

Kartą kaimynai paskundė tėvą vaikų teisėms. Tėvo santykiai su jais buvo nelabai geri, štai jie ir nusprendė atkeršyti. Inspektorius atėjo tuo metu, kai mes su sese namie buvome vienos. Mus aprengė ir paėmė.

Kai vėl pamatėme tėtį teismo pastate, ėmėme verkti ir prašytis pas jį. Tačiau mūsų neleido. Tėvas iš visų jėgų bandė įrodyti, kad galės pats auginti du vaikus, tačiau įvairūs valdininkai kaišiojo jam pagalius į ratus.

Mes toliau gyvename globos namuose. Sesė, rodos, įprato ir adaptavosi, o aš labai ilgiuosi tėčio. Tikiuosi, kad jis ras galimybę pasiimti mus namo.