Tikrai laimei reikia tiek nedaug

Pastaruosius 5 metus aš gyvenau lyg siaubingoje Švilpiko dienoje. Kiekviena sekanti diena savo monotoniškumu panaši į praėjusią.

Ir kartą per pietų pertrauką aš pagalvojau, kad būtų neblogai sugrįžti į tą amžių, kai man buvo 12 metų.

O paskui įsisvajojau ir bandžiau prisiminti, į kokią būtent dieną noriu sugrįžti… Ir aš ją radau. Man buvo 12. Mama iškepė švelnių cukrinių bandelių.

Vakare išsivirėme labai saldžios arbatos, valgėme bandeles ir skaitėme knygas. Mama sėdėjo savo krėsle, o aš voliojausi lovoje.

Prieš mėnesį penktadienį aš pasigaminau bandelių, nusipirkau juodosios arbatos. Užplikiau ją taip, kaip darydavo mano mama – su daug cukraus.

Beveik visą vakarą aš skaičiau „Hiperioną“ ir valgiau bandeles, užgerdama jas saldžia arbata. Buvo nuostabu!

Po savaitės aš pakartojau penktadienio arbatėlę. Buvo nuostabu.

Dabar mano mėgstamiausia diena – penktadienis! Vėl turėsiu bandelių, arbatos ir puikią knygą.

„Hiperioną“ perskaičiau. Nusipirkau Strugackių knygą.

Bet yra ir minusų. Kad numesčiau nereikalingą svorį, dabar į darbą einu pėsčiomis… Visgi bandelės yra bandelės!