Trisdešimties metų skirtumas, vyrai, jūs iš proto išsikraustėte?

Aš ne moralistas, aš netgi labai ciniškas padaras, toks gyvenimas ir nieko čia nepadarysi. Gyvenimas persirito per penkiasdešimt ir keista būtų tokiame amžiuje tikėti švelniais jausmais ir kitomis rožinėmis seilionėmis. Todėl mane baisiai stebina mano bendraamžiai, kurie susideda su dvidešimtmetėmis mergiotėmis ir ne šiaip susideda, o bando su jomis gyventi.

Bet kai penkiasdešimtmetis diedas, kuris nugyveno didesnę dalį gyvenimo ir kuris pilnai atsako už savo poelgius, ima įtikinėti aplinkinius, kad štai jo jaunasis sutvėrimas gyvena su juo iš meilės, tai klinika. Čia arba reikia kviesti sanitarus ir vežti jį į atitinkamą medicinos įstaigą, arba nepriimti jo žodžių rimtai.

Per paskutinę savo kelionę aš sutikau tokį neadekvatą. Susirinko gana didelė kompanija, koks trisdešimt žmonių, abiejų lyčių ir jungiamų bendrų interesų ir štai šitas įsisuko į tą kompaniją. Mergaitė, kuri jį lydėjo, tartum susėmė į save visus jaunutės neprotingos vištelės stereotipus. Ji buvo dažyta blondinė, su anties lūpomis, lieknute figūra ir dirbtine  4 dydžio krūtine.

Aš cinikas ir man išvis nusispjaut į visus mūsų visuomenės sąlyginumus, na nusipirko tėtušis sau jaunutį kūną, tai jo reikalas ir kokio velnio kišti nosį ne į savo reikalus, suaugęs vyras ir daro viską, ką nori.

Bet kai jis ėmė išdidžiai pasakoti, kad nori išsiskirti ir gyventi toliau štai su šia višta, tai iškilo abejonių dėl jo adekvatumo. Ir gerai, jei jis toks būtų vienas, galima būtų nurašyti gamtos kaprizams ir maža kokių kvailių nepagimdo žemė. Tačiau tai toli gražu ne pirmas atvejis tarp mano pažįstamų, vyrai po penkiasdešimties dažnai nutrūksta nuo grandinės ir išdarinėja štai tokias kvailystes.

Man kartais darosi labai įdomu, o kame gi reikalas? Noras įsitvirtinti? Ar paskutiniais testosterono lašais įrodyti visiems, kad tu dar ohoho? Nežinau, aš pats sau nepastebėjau tokių sąmonės nukrypimų, gal mano skaitytojai pasakys, kame čia reikalas.