Tvarkydama namus, moteris rado savo vyro laišką, kurį perskaitę jūs negalėsite sulaikyti ašarų…

Supratusi, ką jos vyras slėpė stalo stalčiuje, ši moteris buvo palaužta sielvarto.

Pabudusi ryte Džulija pastebėjo, kad jos vyro nėra namie. Visus pastaruosius mėnesius jis elgėsi kažkaip keistai. Pasirąžiusi lovoje, pagyvenusi moteris morališkai nusiteikė tvarkytis. Pradėjusi nuo miegamojo, ji staiga pastebėjo raštelį ant vyro stalelio. Perskaičiusi jį, Džulija negalėjo sulaikyti ašarų:

„Brangioji Džulija,

Rašau tau, kol miegi. Tokiu atveju, jei rytoj atsibudęs aš nebebūsiu tuo, kuo esu. Aš lyg atsidūriau tarp dviejų pasaulių ir vis labiau suvokiu, kad galutinai pasimetu viename jų. Aš bijau, kad kartą paprasčiausiai nebegrįšiu.

Tokiu atveju, jei rytoj aš jau nebesuprasiu, kas man darosi… Jei rytoj aš jau nebegalėsiu išreikšti savo susižavėjimo tavimi ir to, kaip aš vertinu tave. Kaip tu lieki su manimi, nepaisydama nieko, vis dar bandai padaryti mane laimingu.

Galbūt rytoj aš jau nebesuprasiu, ką tu darai dėl manęs. Tu klijuoji popierėlius ant durų, kad aš nesupainiočiau virtuvės ir vonios. Tu visada verti mane juoktis, kai aš apsiaunu batus be kojinių.

Tu toliau palaikai pokalbį su manimi, net kai aš jau pamiršau, apie ką jis buvo. Kartais tu šnibždi man į ausį mūsų anūkų vardus, kad jie nesuprastų, jog aš juos pamiršau. Tu visada švelniai atsakai į mano pykčio protrūkius. Net tada, kai aš tiesiog nesuprantu, kas man užėjo.

Už visa tai ir daug kito. Jei rytoj aš pamiršiu tavo ar savo vardą.
Jei rytoj aš jau nebegalėsiu tau padėkoti.

Jeigu rytoj, Džulija, aš jau nebegalėsiu paskutinį kartą tau pasakyti AŠ TAVE MYLIU…
Amžinai tavo…

Šito skaityti be ašarų beveik neįmanoma. Net sunkios Alzheimerio ligos atveju gilūs jausmai vis dar gali rasti savo išraišką. Neleisk šiam meilės laiškui likti užmarštyje, parodyk jį savo draugams. Ir tebūna gyva meilė!