Viena iš tų ryto akimirkų, netyčia atsiliepiau į vyro telefoną, kai jis skambėjo. Kitoje pusėje pasigirdo moteriškas balsas – ramus, pasitikintis, ir visiškai nesusijaudinęs, kad atsiliepiau aš

Aš dar gulėjau lovoje, prisidengusi antklode, galvoje sukinėjosi įprasti savaitgalio planai: kava, pasivaikščiojimas, galbūt vakare filmas su vaikais.
Telefonas virptelėjo ant stalo. Negalvodama atsiliepiau – įprotis, kaip šimtus kartų anksčiau.
— Alio?
Sekundės tylos, tada ramus, švelnus, per daug savimi pasitikintis moters balsas:
— Labas rytas… Galvojau, kad tai jis.
Ji nepaklausė „kas kalba?“, nesisvaidė, nepadėjo ragelio. Paprasčiausiai… žinojo.

— Su kuo norėjote kalbėtis? — paklausiau ramiau, nei jaučiausi.
— Su juo, — ji atsakė taip kasdieniškai, lyg užsakytų kavą. — Vakar vakare jis neatsiliepė.

Kažkas viduje sustingo. Vakar vakare jis buvo „su draugais“. Sugrįžo vėlai, tyliai, kaip žmogus, nenorintis pažadinti namų.
Ji daugiau nieko nebesakė. Nei aš. Tiesiog padėjau ragelį.
Bet tas balsas – šiltas, artimas, be menkiausios gėdos šešėlio – paliko pėdsaką, kurio negalima ištrinti.

Atsikėliau kaip sapne.
Virtuvėje burzgė kavos aparatas, saulė prasiskverbė pro žaliuzes. Viskas buvo kaip visada. Tik aš į viską žiūrėjau kitaip.
Telefonas gulėjo ant stalo.
Atidariau skambučių sąrašą: aštuoni skambučiai, keturiolika žinučių nuo tos pačios moters.
Akimirką sustojau ties vienu, išsiųstu 22:41: „Gerai, kad buvai. Labos nakties“.
Širdis stipriai troškėjo smilkiniuose.

Aš nesu ta, kuri daro scenas dėl emocijų ir užuominų.
Bet tai nebuvo emocijos. Tai buvo kieno nors vieta jo dienoje. O gal jau ne tik joje.

Grįžęs iš rytinio bėgimo, stovėjau su jo telefonu rankose. Jis neatsitraukė akis.
— Ji skambino, — pasakiau. — Atsiliepus ji nenustebo.
Jis giliai įkvėpė, kaip prieš ilgą pasinėrimą:
— Norėjau tau pasakyti.
— Sakyk.
— Mes susitinkame. Jau kelis mėnesius. Nieko neplanavau, bet… taip atsitiko.

Šie trys žodžiai — „taip atsitiko“ — skaudžiau kirto nei bet koks melas.
Būtent todėl, kad „taip atsitiko“ — tai atsitiktinumas.
O tai, kas trunka mėnesiais, — yra pasirinkimas.

Pokalbis buvo trumpas.
Nenorėjau girdėti apie „tuštumą“, „nepastebėjimą“ ir „gyvenimą vedė skirtingais keliais“.
Visa tai jau girdėjau — iš kitų istorijų. Netikėjau, kad kada nors būsiu toje pusėje.

— Susirikiuok daiktus, — pasakiau ramiai. — Šiandien.
Jis neprieštaravo. Greitai pasiruošė, be dramos.
Ant kėdės liko marškiniai — tie patys, kuriuos vilkėjome per pirmąjį bendrą renginį.
Akimirką norėjosi išmesti. Palikau juos. Ne jam — sau.

Pirmosios dienos buvo kaip pasivaikščiojimas tuščiu namu, kurio aidas garsino kiekvieną žingsnį.
Vaikai atsargiai uždavinėjo klausimus. Draugai rašė, skambino, siūlė „pasisakyti“.
O aš užsiplikydavau arbatą, vaikščiodavau ir mokėjausi priprasti prie tylos, kuri pakeitė jo vakarinį pultelio spragsėjimą ir ryto „padaryk man omletą“.

Po mėnesio paskambino domofonas.
Jis stovėjo prie durų su striukė, tuo pačiu nerangiu krepšiu per petį — kaip tada, kai pirmą kartą persikėlė pas mane.
— Galime pakalbėti? — paklausė.

Sėdėjome virtuvėje. Kvapo šviežios duonos, kaip sekmadieniais „prieš visa tai“.
Jis sakė, kad viskas su ta moterimi baigėsi, kad „suprato, ką prarado“, kad „reikia šansų atgauti pasitikėjimą“.
Aš klausiau ir jaučiau, kaip kažkas viduje virpa — ne dėl gailesčio ir ne dėl švelnumo, bet dėl prisiminimų.
Prisiminimai apie metus, apie kelią, kuriuo ėjome kartu, kurį sunku nubraukti.

— Neprašau, kad pamirštum, — sakė jis. — Tik… kad leistum man grįžti. Pradėti iš naujo.

Aš ilgai žiūrėjau į jį.
Mačiau žmogų, kuris mane išdavė, ir tą patį, su kuriuo kūrėme šiuos namus.
Ir staiga supratau: paprasto atsakymo nėra.
Ištikimybės pažeidimas ne visada padeda tašką. Kartais gyvenimas nesiskirsto į „taip“ ir „ne“.

Aš neatsakiau iš karto. Pasakiau, kad pagalvosiu.
Jis linktelėjo ir išėjo — lėtai, kaip žmogus, paliekantis ne daiktus, o kažką daug svarbesnio.

Vakare sėdėjau už stalo viena.
Šalia gulėjo atspausdintas tas žinutės tekstas.
Ir dešimtmečio senumo nuotrauka, kurioje jis mane apkabino, o mes juokiamės.

Nežinau, ką padarysiu. Ar vėl atversiu duris, ar uždarysiu jas visam laikui.
Žinau tik vieną: spręsiu ne iš pykčio, ne iš baimės.
Jei leisčiau sugrįžti — tai ne „atsiprašomojo“ maldavimu, o tam, kuriam dar tikiu.
O jei ne — tai kaip moteris, nebijanti būti viena.

Galbūt ir reikėjo užrakinti duris jau šiandien?
Arba, priešingai, šiek tiek praversti?
Pati nežinau.