Vienatvė senatvėje: kai vaikai užaugo, bet niekas net nepagalvoja paskambinti

Kadaise ji negalėjo išeiti iš virtuvės — viskas skambėjo, virė, kas nors šaukė, kas nors klausė, kas nors prašė. Dabar — tik laikrodis. Ir radijas. Ir arbatinukas, kuris užverda vienam žmogui.

Jos vaikai išsibarstė. Jie sėkmingi, protingi, užimti. Jie turi susitikimus, skrydžius, kamščius. Ji nepriekaištauja. Ji didžiuojasi. Bet širdis nesupranta. Ji toliau laukia, kad kas nors staiga paskambins. Paklaus, kaip sveikata. Paprasčiausiai pasakys: „Labas, mama“.

Kiekvieną rytą ji daro tą patį. Užverda arbatą, atveria langą, paglostyti katę, patikrina telefoną. Tuščia. Kartais atkeliauja SMS iš banko. Kartais — vaistinės reklama. O jos asmeninė istorija — daugiau niekam neįdomi. Anūkai net nežino, kad ji kadaise vaidino teatre. Kad mokėjo šokti valsą. Kad galėdavo vienu žvilgsniu sustabdyti ginčą. Dabar ji — tiesiog močiutė.

Kartais ji paskambina sūnui. Klausosi garsų tonų. Ir padeda ragelį. „Tikriausiai užsiėmęs“. Tada eina į parduotuvę. Pardavėjas klausia: „Jums padėti?“. Ir tai — vienintelė frazė per dieną, nukreipta asmeniškai į ją.
Vakare ji sėdi prie lango. Žiūri į šviesą svetimuose langose. Kas nors grįžta iš darbo. Kas nors apkabina vaiką. O ji tiesiog stebi. Lyg žiūrovė savo pačios gyvenimo, iš kurio tylios išėjo pagrindiniai veikėjai.

Bet ji vis dar laukia. Ir tiki, kad vieną dieną telefonas paskambins. Ir balsas pasakys: „Mama, atleisk, seniai neskambinau“. Ir to bus pakankamai. Kad vėl jaustųsi dalimi kažkieno gyvenimo.