Vyras išėjo pas mūsų dukters kursiokę…

Baigusi medicinos akademiją, niekada nemaniau, kad gyvenimas po 20 metų taip apsivers. Su būsimuoju vyru mokėmės viename kurse, baigėme stomatologiją.

Atidirbus rezidentūroje, Alvydas man pasipiršo, mes susituokėme ir aš iškart pastojau. O mano jaunas vyras užsidegė noru atidaryti privačią kliniką, kad nuo nieko nepriklausytų ir uždirbtų žymiai daugiau, nei miesto poliklinikų kabinetuose.

Jis prisiėmė įsipareigojimą aprūpinti šeimą, o man davė pareigą saugoti šeimos židinį.

Pagimdžiau mūsų vaikučius, Vaiduką ir Saulutę, ir stačia galva nėriau į motinystę bei buitį. Vyro klinikai sekėsi gerai. Tėvai padėjo jam su startiniu kapitalu ir pradėjęs nuo vienos darbo vietos, po 5 metų Alvydas kabinetui nupirko erdvų 4 kambarių butą, perdaręs jį į pilnavertę kliniką su visu odontologinių paslaugų spektru.

Materialinių problemų nebuvo, klinika nešė labai gerą pelną, rūpintis, kad užtektų iki algos, mums neteko. Vaikai augo, džiugino, su vyru santykiai irgi buvo puikūs, žodžiu, niekas nepranašavo artėjančių permainų, ir labai audringų.

Vaidukas ir Saulė jau studijavo universitetuose, ant nosies buvo jų diplominių gynimai ir štai kartą dukra atsivedė savo kurso draugę, jos rašė kompleksinį diplominį ir reikėjo padirbėti namuose.

Justė, toks kursiokės vardas, labai simpatiška mergina, bet kad ant jos akį padės mano vyras, to nė įsivaizduoti negalėjau. Tačiau trumpučiai vyro komplimentai Justei peraugo į atvirus dėmesio ženklus, o po 2 mėnesių, iškart po diplomų gynimo, sutuoktinis man pareiškė, kad įsimylėjo tą mergaitę ir ji taip pat jį myli, todėl – skyrybos.

Kai išgirdau jo sprendimą, iškart prisiminiau posakį apie žilę ir velnią ir pagalvojau, kad tai paprasčiausias emocijų pliūpsnis, negi vyriškis, kuriam greitai 50, ves 22-ejų merginą?

O vyras buvo nusiteikęs ryžtingai – padavė skyryboms ir paprašė manęs atlaisvinti butą naujai šeimininkei. Kur aš gyvensiu, jo visiškai nedomino, o pretenduoti į turto dalybas negalėjau, nes butas priklausė vyrui. Kaip bonusą jis man atidavė 5 metų senumo mašiną ir tai viskas, ką be asmeninių daiktų aš pasiėmiau po šitiekos gyvenimo po vienu stogu metų.

Dabar įsidarbinau provizore vaistinėje. Atlyginimas nedžiugina, tačiau išeities neturiu. Priimti gydytoja manęs niekas nenori, o vyras po skyrybų atleido mane iš savo klinikos, pasakęs, kad turiu būti dėkinga už beveik 20 metų stažo… Ką gi, ačiū ir už tai.

Tvarkausi gyvenimą iš naujo mažytėje studijoje, ją man pavyko nusipirkti pardavus mašiną. Apmaudžiausia tai, kad vaikai, iš pradžių palaikę mane, dabar persimetė į tėvo pusę. Jis pažadėjo jiems butus ir kitokias gėrybes, o aš negaliu duoti nieko, išskyrus kuklias vaišes prie arbatos.

Gerai, kad nors kartais skambina ir sveikina su šventėmis. Įdomu būtų pamatyti, kaip dabar Saulė ir Justė bendrauja kaip pamotė ir podukra…