20 metų amžiaus aš įsimylėjau vyrą, kuriam buvo per 40 metų. Tą dieną, kai atvedžiau jį susipažinti su savo šeima, mama pribėgo, kad jį apkabintų, ir pravirko. Pasirodo, kad tai buvo ne kas kitas, o…

Aš visada maniau, kad žinau apie save viską. Man yra dvidešimt, studijuoju dailės mokykloje ir esu pripratusi, kad žmonės mane laiko labiau subrendusiu žmogumi nei esu. Galbūt todėl, kad užaugau tik su mama. Ji man buvo viskuo: ir parama, ir užnugariu, ir vieninteliu žmogumi, kuris neleido man palūžti, kai gyvenimas reikalavo pernelyg daug.

Kartą, dalyvaudama savanorystės projekte, sutikau jį — vyrą, vyresnį už mane daugiau nei dvidešimčia metų. Ramų, dėmesingą, subalansuotą. Šalia jo nereikėjo apsimesti stipria. Jis klausėsi taip, tarsi už kiekvieno žodžio slypėtų prasmė. Kalbėjo retai, bet taikliai. Šypsojosi liūdnai, tarsi už jo nugaros būtų ilga istorija, apie kurią jis norėjo tylėti.

Mūsų santykiai neprasidėjo kaip romanai. Viskas buvo lėta, atsargu, nuoširdu. Jis man rūpestingai žiūrėjo, kuris ginklavo. Nežadėjo stebuklų, nekūrė iliuzijų — tiesiog buvo šalia. Ir to užteko, kad aš įsimylėčiau.

Kai kažkuriuo metu jis pasakė, kad nori susipažinti su mano mama, mano širdis susitraukė. Mama visada buvo griežta, bet teisinga. Ir aš tikėjau: jei žmogus tikrai svarbus, ji tai supras.

Aš atvedžiau jį namo. Jis nešė gėles — tas, kurias mama ypač mėgsta, nors paminėjau jas tik vieną kartą. Įėjome į namus, o mama kaip tik kažką pertvarkė virtuvėje. Ji atsisuko… ir sustingo.

Po to įvyko tai, kas amžiams pakeitė mano gyvenimą.

Ji pribėgo prie jo, apkabino taip, tarsi būtų sutikusi kažką, kuris buvo prarastas daug metų atgal. Pradėjo verkti — stipriai, tyliai, taip kaip verkia suaugusieji, kai griūva kažkas labai gilus.

Jis taip pat pasikeitė veide. Žiūrėjo į ją taip, tarsi netikėtų savo akimis.

Aš stovėjau šalia ir nieko nesupratau. Mano pasaulis tarsi suskilo. Kai jie pagaliau atsitraukė vienas nuo kito, mama virpančiu balsu pasakė:

– Maniau, kad tu miręs.

Jis perbraukė veidą ranka ir tyliai atsakė:

– Aš ieškojau tavęs… bet buvo per vėlu.

Mama atsisėdo. Ilgai tylėjo. Tada pažvelgė į mane taip, kaip niekada anksčiau.

– Tu turi žinoti tiesą, – ji pasakė. – Kai buvau jauna, mylėjau vieną žmogų. Ir tai buvo jis.

Man pasidarė šalta. Jis tik užmerkė akis, tarsi bijotų išgirsti tęsinį, bet jis nuskambėjo:

– Tuomet… aš laukiausi vaiko. Tavęs.

Man prireikė kelių sekundžių, kad suvokčiau pasakytą. Tačiau kai prasmė pasiekė sąmonę, viduje viskas subyrėjo. Vyras, kurį aš mylėjau… pasirodė esąs mano tėvas.

Jis pabalo. Atsitraukė, tarsi smūgis būtų atėjęs tiesiai į krūtinę.

– Aš nežinojau… – jis sušnibždėjo. – Prisiekiau, aš nežinojau…

Mama apkabino mane, bet jos prisilietimas tik sustiprino mano ašaras. Negalėjau kalbėti. Tiesiog kvėpavau — sunkiai, skaudžiai, tarsi oras būtų pasidaręs stiklu.

Mes trys sėdėjome namuose, kur turėjo įvykti susipažinimas, bet įvyko kažkas visiškai kitkas: dviejų žmonių susitikimas, kurie prarado vienas kitą daug metų atgal… ir aš, tarp jų. Dukra, kuri per vieną dieną rado tiesą ir prarado savo pirmąją meilę.

Kartais gyvenimas neklausia, ar tu pasiruošęs. Jis tiesiog pastato prieš pasirinkimą, kuris sulaužo širdį. Ir lieka tik vienas klausimas…
ką darytumėte mano vietoje?