Akla vienuolė sugriebė mane už rankos ir pašnibždomis ištarė kelis žodžius. Aš tada išsivadavau iš jos rankos ir aprėkiau senę. Tačiau po 3 metų ši pranašystė išsipildė

Dar iki santuokos, kai mes su vyru tik susitikinėjome, svajojome apie sūnų. Kai susituokėme ir aš pastojau, nekantriai laukėme tyrimų. Tačiau per pirmąjį ultragarso tyrimą mus nuvylė.

Pirmoji mums gimė dukra. Ir aš, ir vyras buvome nusiminę, tačiau nebuvo kas daryti. Antrą kartą pastojau po 2 metų. Kai gydytojas pasakė, kad bus sūnus, Marius šokinėjo iš džiaugsmo.

Kostas gimė laiku. Jis tapo mūsų gyvenimo prasme. Žinoma, dukrą mes irgi mylėjome, ji juk mūsų vaikas, bet vis tiek ne taip, kaip Kostą.

Jam mes davėme meilės ir rūpesčio maksimumą. Kartą mes su šeima per išeigines vaikštinėjome ir nusprendėme užeiti į vienuolyną. Ten prie įėjimo mane už rankos sugriebė sena akla vienuolė. Man pasidarė baisu nuo jos nejudančio žvilgsnio, nukreipto į tolį.

– Dėl to, kad išskiri savo vaikus, neteksi to, kuris tau brangesnis už viską.

Aš tada išsivadavau iš jos rankos ir aprėkiau senę. Tačiau po 3 metų ši baisi pranašystė išsipildė. Mūsų mylimas sūnus nuskendo upėje per vasaros atostogas pas mano mamą. Tai buvo smūgis, nuo kurio mes su vyru negalime atsigauti iki šiol.

Mes netekome gyvenimo prasmės. Dėl ko gyventi? Dukra kada nors ištekės, o kaip mes gyvensime? Aš neviltyje. Argi mes nusipelnėme tokios dalios? Už ką dievas mums siuntė tokį išbandymą?

Tiek daug klausimų, bet atsakymų nėra. Ir dar nusibodo, kad Kotryna įsižeidusi ant mūsų. Ji kartais kalba tokius siaubingus dalykus.

Pavyzdžiui:

„Jūs su tėčiu taip kankinatės, lyg jums visiškai nebeliko vaikų!“

Kaip jai paaiškinti, kad mes praradome brangiausia, ką turėjome.