Iš jos visi tyčiodavosi, o ji, nemokėdama apsiginti, stengėsi įlįsti į tolimiausią kamputį ir likti nepastebėta

Vasarą vyko mūsų klasės susitikimas, 15 metų po mokyklos baigimo proga.

Viskas ėjosi kaip ir ankstesniuose susitikimuose – susėdome prie stalo, kalbėjomės apie šį bei tą, prisiminėme mokyklos laikų pokštus. Staiga restorano durys atsivėrė ir mes pamatėme nepažįstamą gražuolę. Ji apsidairė ir pasuko link mūsų stalo.

Manėme, apsiriko, tačiau geriau įsižiūrėję atpažinome klasiokę Violetą. Ji atrodė stulbinančiai! Brangaus mados ženklo suknelė, stilingos basutės, išpuoselėti ilgi plaukai.

Nepalyginsi, kokia ji buvo mokykloje. Iš jos visi tyčiodavosi, o ji, nemokėdama apsiginti, stengėsi įlįsti į tolimiausią kamputį ir likti nepastebėta. Mama ją augino viena, tėvas mirė jaunas.

Motina, dirbdama valytoja, negalėdavo jos aprūpinti naujais drabužiais, mergaitė dėvėjo tuos pačius keletą metų. Ji neturėjo draugų nei berniukų, nei mergaičių tarpe. Visi jos šalinosi.

Vienintelis jos privalumas mūsų akyse buvo tas, kad ji gerai mokėsi. Mes apsimesdavome jos draugais tik norėdami nusirašyti namų darbus. Vėliau vėl nuo jos nusigręždavome.

O dabar…Kas galėjo pamanyti?

Vyrai nenuleisdami akių stebeilijo gražuolę. Moterys aiškiai pavyduliavo. Ir ne tik grožio.

Visiems pasidarė smalsu, ką Violeta veikė visus šiuos metus. Ji pasipasakojo turinti savo verslą – grožio salonų tinklą. Sukūrė darnią šeimą, augina dukrą.

Aplankė kone pusę pasaulio. Žodžiu, jos gyvenimas susiklostė puikiai.

Violeta įgijo ir gerą išsilavinimą, juk ne veltui mes ją pravardžiuodavome „knygų žiurke“. Todėl neverta dabar stebėtis, kaip ji laikosi viešumoje.

Violeta netrukus atsiprašė dėl didelio užimtumo, padėkojo už malonų vakarą ir atsisveikinusi išėjo.

Šis susitikimas baigėsi kitaip, nei ankstesni. Buvę bendraklasiai susimąstę pritilo. Vieni vogčia pavydėjo, kiti žavėjosi stipriąja Violeta.

O aš svarsčiau, kad visos svajonės galiausiai išsipildo, jei nuoširdžiai to nori ir stengiesi iš visų jėgų.