7 savybės, kurių verta pasimokyti iš vaikų

Gėrėdamiesi vaikais, kartais ir patiems norisi pavirsti lengvais ir linksmais sutvėrimais, iš kurių taip ir
trykšta laimė. Žinoma, brendimas veda link racionalumo, savidisciplinos ir atsakomybės jausmo ir deja,
tos savybės, kurios duotos nuo gimimo ir kuriomis apdovanoti vaikai, su metais blėsta.

Tarp jų:

1. Mąstymo paprastumas. Naivumas suaugusiųjų gyvenime dažniausiai yra smerkiamas. Kartu su
juo į antrą planą nustumiamas nerūpestingumas,nešališkumas ir lengvumas. Patirtis ir nuostatos,racionalumas ir pasiteisinimai – tokie būdingi suaugusiems ir tolimi vaikams.

2. Nuoširdumas ir betarpiškumas – bruožai , kurie atveria širdis. Nuoširdumas pritraukia. Ir bet
kuriame gyvenimo etape geriau jo neprarasti.

3. Nerūpestingumas. Šiuolaikiniam žmogui tai kažkas sunkiai įgyvendinamo. Suaugusiems dažnai
sunku paleisti ir atsitraukti. Skardų vaiko juoką pavyksta pakartoti toli gražu ne visiems
suaugusiems. Tačiau pabandyti lengviau žvelgti į gyvenimiškus įvykius – įmanoma.

4. Energingumas. Būna, pabundi pasiryžęs nuversti kalnus, tačiau netrukus tai praeina. Kurgi
dingsta energingumas? Daug sugaištame besikuisdami daugybėje visokiausių minčių. Komfortas
ir disciplinos nebuvimas atpalaiduoja ir to rezultatas yra bejėgiškumo jausmas. O juk
energingumas, žvalumas, tonusas žmogui yra norma.

5. Atvirumas. Atvirumas viskam, kas nauja – ištikimas kūrybingumo, išradingumo palydovas. Sako,
atviriems žmonėms atsiveria stebuklai. Suaugusiems dažnai, sprendžiant kasdienius reikalus,
nėra laiko atradimams ir kūrybiniams sprendimams.

6. Patiklumas. Dažniausiai vaikai pasitiki suaugusiais ir pasauliu. Atsimenu, kaip vaikystėje priėjau
paglostyti šuns, pririšto grandine, kuris buvo didesnis už mane…Ir kiekvienas turi
nesuskaičiuojamą daugybę tokių istorijų. Be pasitikėjimo nėra vystymosi. Karti patirtis – viena iš
daugelio priežasčių, trukdanti suaugusiems pasitikėti. Tačiau mokytis reikia ir suaugusiems, o tai
reiškia – mokėti pasitikėti.

7. Pasitenkinimas. Kaip mažai reikia vaiko laimei! Jis su džiugiu spindesiu akyse ploja delniukais,
gavęs kažką paprasto. Kartais nuo vieno saldainio vaiko akys ima spindėti, o lūpose – plačiausia
šypsena. Ir kaip nelengva suaugusiems palikti veržlų minčių-planų srautą, kad pasidžiaugtų
paprastais dalykais.

Pabaigai pateiksiu taiklų palyginimą, kurį kažkada aptikau: „Suaugusieji ir vaikai – tai du traukiniai, kurie
važiuoja vienas prieš kitą, kad susitiktų ir praturtintų vieni kitus“.